Mangarevai

Mangarevai
Mangarevų moterys (1846 m., misijų veiklos metu)
Gyventojų skaičius	~1500
Populiacija šalyse	Prancūzijos Polinezija (Gambjė salos)
Kalba (-os)	, prancūzų
Vėliava
Religijos	krikščionybė (katalikybė)
Giminingos etninės grupės	markiziečiai, paumotai, taitiečiai, tubuajai, kiti polineziečiai

Mangarevai – polineziečių tauta, gyvenanti Gambjė salose (Prancūzijos Polinezija); apgyvendinę Mangarevos, Taravai, Akamaru ir Aukenos salas. Populiacija – apie 1500 žmonių. Kalba austroneziečių kalbų šeimos, rytų austroneziečių šakos . Nuo XIX a. turi lotynišku raidynu paremtą raštą. Išpažįsta katalikybę.

Pirmieji naujakuriai į Mangarevą atsikėlė iš Tuamotu salyno. Pasak legendos, XIII a. mangarevai atsikraustę dvejomis valtimis iš legendinės žemės ir iš Ruapu salos (Markizo s.).

Tradiciniai verslai – rankinė-lydiminė žemdirbystė (kolokazija, jamsai, kokosai, duonmedžiai, batatai, bananai, cukranendrės, pandanai, manijokai, gysločiai, ciberžolės, šilkmedžiai, ), žvejyba (žvejoja su kriaukliniais kabliukais, kokosiniais kauliukais, panardinamais tinklais, bučiais, ietimis, naktį medžioja su deglais ir kt.; gaudo ir ryklius, krabus, aštuonkojus, tridaknas, , ). Po kontakto su europiečiais užmezgimo (XIX a.) ėmė auginti kiaules. Tradiciniai amatai – valčių statyba, medžio drožyba, ginklų gamyba, pluošto dirbimas (iš šilkmedžio ar duonmedžio karnos), pynimas (krepšių, maišų, tinklų, vėduoklių, mėtyklių). Pagrindiniai darbo įnagiai – apdegintas mietas, akmeniniai kirviai, kriaukliniai gremžtukai.

Pagrindiniai mangarevų patiekalai: popoi – fermentuotas, apkeptas ir sutrintas duonmedžio vaisius; roro – tirštas skystis, gaunamas iš kokoso minkštimo; patiekalai iš kordilinos (ti) lapų ir šaknų, iš ciberžolės šaknų, troškinti kolokazijos ir jamso šakniavaisiai. Žuvį valgo apkeptą arba džiovintą, dažnai sykiu su popoi. Iš mėsos gaminių valgo kiaulieną. Švenčių proga būdavo valgoma žmogiena. Priešingai nei kiti polineziečiai, mangarevai nevalgė žiurkių ar kokosų išspaudų.

Tradicinė gyvenvietė apskrito plano, kartais su daržais, aptvertais akmenine siena. Pastatai: miegamasis, virtuvė, namai ligoniams ir nėščiosioms, bendruomenės namai, šventyklos, vado namai – visi stačiakampio plano, stulpinės sandaros, su pandanų ir palmių lapų stogu. Priešais būstą įrengdavo akmeninę pakylą. Bendruomenės namai ir šventyklos turėjo atvirą šoninį fasadą. Šventyklos kartais būdavo įrengiamos ant akmeninio pamato (marae). Apatines atraminių stulpų dalis, sąsparų galus išraižydavo, vaizduodami dievų, giminės protėvių figūras. Vidų puošdavo išdalintomis tapomis.

Tradicinis vyrų mangarevų rūbas – tapos pluošto klubų raištis. Kilmingos moterys be klubų raiščio dar nešiojo tapos juostą, perrištą per dešinį petį (dešinė ranka ir krūtinė likdavo nuoga). Tatuiruodavosi veidus, kūną, vadai – ir kulnus. Žyniai, vadai, turtingesnieji nešiodavo kabučius iš kašaloto dantų. Kariai nešiodavo trumpus sijonus iš bajano lapų pluošto, tapos turbanus ir plunksnų vainikus.

Muzikos instrumentai – statmeni būgnai su ryklio odos membranomis, gulsti plyšiniai gongai, bambukinės fleitos ir švilpynės, signaliniai instrumentai iš tritono kriauklės. Ginklai dažniausiai mediniai su kauliniu antgaliu (ietys, basliai, lankas su strėlėmis), laidynės.

Gyvenvietę sudarydavo keletas šeimyninių bendruomenių, skaičiuojančių 3–4 kartas. Santuoka patrilokalinė. Europiečių atvykimo metu mangarevai skirstėsi taip: paprasti žemdirbiai (urumanu), amatininkai, tarp kurių labiausiai gerbti dailidės (taura rakau), pasiturintieji (pakaora), aristokratija (togo`iti), žyniai (taura), pranašautojai (akarata), kariai (aretoa), vadai (arariki).

Mangarevų pasaulėžiūroje (žr. polineziečių mitologija) svarbiausia dievybė buvo Tu (susijusi su vaisingumu, vešėjimu, duonmedžiais). Dar gerbė tėvą-valdovą (Atu-motua), vandenyną-valdovą (Atua-moana). Išlaikė gausią tautosaką: genealoginės legendos, pasakos, mitai, apeiginiai tekstai.

Maždaug XX a. 3 dešimtmetyje mangarevai pilnai prarado savo tradicinę kultūrą, pradėjo verstis bananų, mangų auginimu.

• Mangarevų kanoja (~1824 m.)
• Dievybės Ro'ogo skulptūra
• Mangarevai (1846 m. piešinys)

Šaltiniai

1. Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998