Lombardijos-Venecijos karalystė

Lombardijos–Venecijos karalystė (it. Regno Lombardo-Veneto, vok. Königreich Lombardo-Venetien), kartais vadinama Austrijos Italija (vok. Österreichisches Italien) – Austrijos imperijos karūnos žemė, įkurta 1815 m. ir panaikinta 1866 m.

Lombardijos–Venecijos karalystė it. Regno Lombardo-Veneto vok. Königreich Lombardo-Venetien
Austrijos imperijos karūnos žemė
←   1815 – 1866 →
Vėliava Herbas
Himnas „Patriotinis himnas” Inno Patriottico
Location of {{{paprastas_pav}}} Lombardijos–Venecijos karalystė (žalia) ir Austrijos imperija (šviesiai žalia) 1815 m.
Sostinė	Milanas (1815–1859) Venecija (1859–1866)
Kalbos	lombardų, venetų, friulų, italų, vokiečių
Religija	katalikybė
Valdymo forma	absoliutinė monarchija
Karalius
1815–1835	Pranciškus II
1835–1848	Ferdinandas I
1848–1866	Pranciškus Juozapas I
Era	XIX a.
- Vienos kongresas	1815 m. birželio 9 d.
-	1848 m. kovo 22 d.
- Lombardija Prancūzijai	1859 m. lapkričio 10 d.
- Austrijos–Prūsijos karas	1866 m. birželio 14 d.
-	1866 m. rugpjūčio 23 d.
-	1866 m. spalio 12 d.
Šiuo metu priklauso:	Italija

1853 m. karalystės žemėlapis

Ji buvo įsteigta Vienos kongreso nutarimu, pripažįstant Habsburgų-Lotaringų teises į buvusią Milano hercogystę ir buvusią Venecijos respubliką po to, kai žlugo 1805 m. Napoleono paskelbta Italijos karalystė.

Karalystė gyvavo tik penkiasdešimt metų – po Antrojo Italijos nepriklausomybės karo 1859 m. Lombardijos regionas atiteko Prancūzijai, kuri jį iš karto perleido Sardinijos karalystei. Lombardija–Venecija galutinai panaikinta 1866 m., kai po Italijos pergalės prieš Austriją likusi jos teritorija buvo prijungta prie neseniai paskelbtos Italijos karalystės.

Istorija

Įkūrimas

1814 m. austrai patvirtino savo pretenzijas į buvusios Milano hercogystės, kurią nuo 1714 m. valdė Habsburgų monarchija, kartu su gretima Mantujos hercogyste, kurią 1708–1796 m. valdė austriška dinastijos atšaka, ir buvusios Venecijos respublikos, kurią Austrija su pertraukomis valdė pagal 1797 m. , teritorijas.

Vienos kongresas sujungė šias žemes į vieną karalystę, kurią personaline unija valdė Austrijos imperatorius; skirtingai nuo kaimyninių Toskanos didžiosios kunigaikštystės, bei Parmos hercogystės, kurios išliko nepriklausomais Habsburgų valdomais dariniais. Austrijos imperatoriui kasdien atstovavo Vienos imperatoriškojo dvaro paskirti , rezidavę Milane ir Venecijoje.

Revoliuciniai metai

Nors vietos administracijos kalba ir personalas buvo italų, Austrijos valdžiai teko susidurti su Italijos susivienijimo (Risorgimento) judėjimu. Po 1848 m. kovo 22 d. revoliucijos, vadinamos „“, austrai pabėgo iš Milano, kuris tapo (Governo Provvisorio della Lombardia) sostine. Kitą dieną Venecija taip pat sukilo prieš Austrijos valdžią ir įkūrė (Governo Provvisorio di Venezia). Austrijos pajėgos, vadovaujamos feldmaršalo , nugalėjusios Sardinijos karius (1848 m. liepos 24–25 d.), įžengė į Milaną (1849 m. rugpjūčio 6 d.) bei Veneciją (1849 m. rugpjūčio 24 d.) ir vėl atkūrė Austrijos valdžią.

Vicekaraliaus pareigybė buvo panaikinta ir pakeista . Iš pradžių šias pareigas ėjo pats feldmaršalas Radeckis, o 1857 m. jam išėjus į pensiją, jos atiteko jaunesniajam Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I broliui Maksimilianui (vėliau tapusiam Meksikos imperatoriumi), kuris 1857–1859 m. dirbo generalgubernatoriumi Milane.

Karalystės panaikinimas

Po Antrojo Italijos nepriklausomybės karo ir pralaimėjimo 1859 m. Austrija atidavė Lombardiją iki upės, išskyrus Mantujos ir Peskjera del Gardos tvirtoves, Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III, kuris ją iš karto perdavė Sardinijos karalystei ir besikuriančiai Italijos valstybei. Maksimilianas pasitraukė į netoli Triesto, o sostinė buvo perkelta į Veneciją. Po 1866 m. sutartimi likusi Venecija ir Mantuja taip pat atiteko Italijos karalystei. 1866 m. spalio 19 d. Austrija oficialiai perdavė Venecijos ir Mantujos teritoriją Prancūzijai, o paskui diplomatiniais sumetimais perdavė Italijai; 1866 m. spalio 21–22 d. įvyko plebiscitas dėl Italijos aneksijos.

Administracija

Karalystę sudarė dvi gubernijos (Gubernien). Kiekviena gubernija dar buvo padalinta į kelias provincijas, maždaug atitinkančias Napoleono Italijos karalystės departamentus.

Pagal Karl von Czoernig-Czernhausen etnografinį žemėlapį, kurį 1855 m. išleido Imperatoriškoji ir Karališkoji statistikos valdyba, Lombardijos–Venecijos karalystėje tuo metu gyveno 5 024 117 žmonių, kuriuos sudarė šios etninės grupės: 4 625 746 italai, 351 805 friulai, 12 084 vokiečiai, 26 676 slovėnai ir 7 806 žydai.

Administracija savo vidaus ir išorės komunikacijoje bei dokumentuose vartojo italų kalbą, o Austrijos pareigūnams nekilo abejonių dėl šios kalbos dominuojančios padėties politikos, finansų ar jurisdikcijos srityse. Oficialus karalystės laikraštis buvo italų kalba leidžiamas laikraštis „“. Valstybės tarnautojais dirbo daugiausia italai, tik apie 10 % jų buvo įdarbinti iš kitų Austrijos imperijos regionų. Tačiau vokiečių kalba buvo kariuomenės vadovavimo kalba, o aukščiausi policijos pareigūnai buvo gimtakalbiai vokiečiai iš kitų imperijos dalių. Aukščiausi gubernatorių postai taip pat buvo skirti Austrijos aristokratams.

Karaliai

Karalius		Valdymo metai	Vicekaraliai
Pranciškus II 1768–1835		1815 m. birželio 9 d. – 1835 m. kovo 2 d.	1815–1816:
			1816–1818:
			1818–1848:
Ferdinandas I 1793–1875		1835 m. kovo 2 d. – 1848 m. gruodžio 2 d. (abdikavo dėl 1848 m. revoliucijų)
Pranciškus Juozapas I 1830–1916		1848 m. gruodžio 2 d. – 1866 m. spalio 12 d.	1848–1857:
			1857–1859: Maksimilianas
			1859:

Išnašos

1. Rindler Schjerve, Rosita (2003). Diglossia and Power. Berlin.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
2. Fisher, Richard S. (1852). The Book of the World: Volume 2. New York.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
3. Francis Young & W.B.B. Stevens (1864). Garibaldi: His Life and Times. London.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
4. Pollock, Arthur William Alsager (1854). The United Service magazine: Vol.75. London.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
5. Förster, Ernst (1866). Handbuch für Reisende in Italien: Vol.1 (vokiečių). Munich.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
6. Rosita Rindler Schjerve (2003). Diglossia and Power: Language Policies and Practice in the 19th Century Habsburg Empire. Berlin: Mouton de Gruyter. pp. 199–200. ISBN . Nuoroda tikrinta 2022-03-22.
7. Boaglio, Gualtiero. 2003. 6. Language and power in an Italian crownland of the Habsburg Empire: The ideological dimension of diglossia in Lombardy