Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Lokarno sutartys – 1925 m. tarp Vokietijos (Veimaro Respublikos) ir Vakarų bei Centrinės Europos valstybių pasirašytų septynių susitarimų rinkinys.

Derybos dėl šių sutarčių vyko 1925 m. spalio 5 d.–16 d. Lokarno mieste (Šveicarija), o formaliai pasirašytos 1925 m. gruodžio 1 d. Londone (Didžioji Britanija). Šiomis sutartimis Vokietija (Veimaro respublika) mainais už normalių diplomatinių santykių atstatymą, pripažino pokarinius Vakarų ir Centrinės Europos valstybių teritorinius pakitimus.

Diskusijos atvedusios prie Lokarno sutarčių prasidėjo dar 1925 m. vasario 9 d., po to kai Vokietijos (Veimaro respublika) užsienio reikalų ministras Gustavas Štrėzemanas įteikė pasiūlymą Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, kuriame žadėjo pripažinti Versalio sutarties teritorinius pakitimus, mainais prašydamas palengvinti Vokietijos diplomatinių santykių reabilitavimą.

Svarbiausios sutartys buvo pasirašytos tarp Vokietijos (Veimaro Respublikos), Prancūzijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos. Pirmosios 3 pasižadėjo nepradėti viena prieš kitą karinių veiksmų, o likusios 2 turėjo veikti tarsi garantas. Įvykus kariniui konfliktui tarp pirmų trijų valstybių, likusios turėjo padėti užpultajai.

Vokietija (Veimaro respublika) taip pat pasirašė arbitražines konvencijas su Prancūzija ir Belgija, ir arbitražines sutartis su Lenkija ir Čekoslovakija, įpareigojančias spręsti ginčus arbitražiniame tribunole arba Nuolatiniame tarptautinio teisingumo teisme.

Savo ruožtu Prancūzija pasirašė kolektyvinės gynybos sutartis, Vokietijos agresijos atveju, su Lenkija ir Čekoslovakija. Pastarosios iš esmės patvirtino jau egzistuojančias Prancūzijos sutartis su Lenkija pasirašytą dar 1921 m. vasario 19 d. ir su Čekoslovakija pasirašytą 1924 m. sausio 25 d.

Lokarno sutarčių sudarymas buvo pagrindinė 1924–1930 m. Europos diplomatinio klimato „atšilimo“ priežastis (nors Rytų Europoje įtampa išsilaikė). 1926 m. Vokietija (Veimaro respublika) buvo priimta į Tautų Sąjungą, o iki 1930 m. iš Demilitarizuotos Reino zonos buvo patrauktos Antantės pajėgos.

Vis dėlto „Lokarno dvasia“ neišgyveno vokiškojo nacionalizmo atgimimo ketvirtajame dišimtmetyje. Oficialiai Vokietija atsisakė savo Lokarno įsipareigojimų 1936 m. kovo 7 d., kada įvedė savo kariuomenę į Demilitarizuotą Reino zoną.

Taip pat skaitykite

Demilitarizuota Reino zona