Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartis

Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartis
Penktadalis Vilniaus krašto (tamsiai oranžinė spalva) sutartimi atiteko Lietuvai. Žvaigždutėmis pažymėtos šalyje pagal sutartį įkurtos TSRS karinių pajėgų bazės.
Data: 1939 m. spalio 10 d. Vieta: Maskva Rezultatas: Lietuvoje dislokuota apie 20000 Raudonosios armijos karių Teritoriniai pakitimai: penktadalis Vilniaus krašto (su Vilniumi) atiteko Lietuvai

Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartis (pilnas pavadinimas Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis) – 1939 m. tarptautinė sutartis tarp Lietuvos ir TSRS, pagal kurią mainais į Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą (faktiškai tik penktadalį okupuotos teritorijos) Lietuva suteikė teisę šalyje dislokuoti TSRS sausumos ir oro pajėgų dalinius. Sutartį 1939 m. spalio 10 d. pasirašė šalių įgaliotiniai Juozas Urbšys bei Viačeslavas Molotovas. Sutartis ratifikuota spalio 14 d., o įsigaliojo spalio 16 d.

Lietuvos delegacija prieš išvykimą pasirašyti sutarties į Maskvą, 1939 m. spalio 7 d. Trečias iš kairės – Juozas Urbšys.

Lietuvos kariuomenės paradas priešais Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedrą 1939 m. spalį.

Priešistorė

1939 m. rugpjūčio 23 d. TSRS ir Vokietijos pasirašyto Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais Lietuvos teritorija buvo priskirta Vokietijos įtakos sferai. Rugsėjo 17 d. TSRS pradėjo Lenkijos puolimą bei pasinaudodama spaudimu privertė bei pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis (atitinkamai rugsėjo 28 d. ir spalio 5 d.). Tų pačių metų rugsėjo 28 d. pasirašyta TSRS–Vokietijos sienos ir draugystės sutartimi Lietuva perduota TSRS sferai. Jau kitą dieną po pastarosios sutarties pasirašymo TSRS supažindino Lietuvos atstovus su slaptais TSRS ir Vokietijos susitarimais ir pasiūlė derybas.

Sutartis

Pirmame sutarties straipsnyje aprašomas Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai. Ketvirtame ir septintame straipsniuose nurodomos TSRS pajėgų dislokavimo sąlygos: griežtai apibrėžtas pajėgų dydis (nurodomas atskirais susitarimais), karinių bazių statusas (šios lieka Lietuvos teritorijos dalimi, kuri yra nuomojama). Pasižadėta, jog sutarties įgyvendinimas neturi paveikti šalių suverenių teisių, santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos. Antrame-trečiame bei penktame-šeštame straipsniuose aprašoma šalių tarpusavio pagalba trečiųjų šalių agresijos atveju. Sutartimi TSRS pasižadėjo Lietuvai palengvintomis sąlygomis teikti karinę produkciją. Papildomu sutarties protokolu nustatyta Lietuvos–TSRS siena.

Pasekmės

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos okupacija.

Lietuvoje dislokavus Raudonosios armijos dalinius (Alytuje, Gaižiūnuose, Naujojoje Vilnioje bei Prienuose įkurtos TSRS karinės bazės su 20000 karių) sumažėjo pasipriešinimo TSRS agresijai galimybės, krito visuomenės pasitikėjimas valdžia, prasidėjo politinė suirutė. 1939 m. spalio 11 d. Kaune įvyko antivyriausybinė prosovietinė demonstracija, tą pačią dieną Lietuvos komunistų partija išplatino atsišaukimą, kurstantį gyventojus nuversti Lietuvos valdžią.

Lenkijos emigracinė vyriausybė pasmerkė sutartį ir Lietuvos kariuomenės įvedimą į Vilniaus kraštą.

1940 m. gegužę-birželį TSRS apkaltino Lietuvą raudonarmiečių grobimu, provokacijomis bei sutarties laužymu. Netrukus kaltinimai peraugo į birželio 14 d. ultimatumą, kurį Lietuvos valdžia priėmė neturėdama kitos išeities. Birželio 15 d. prasidėjo Lietuvos okupacija.

Šaltiniai

1. Violeta Baltušytė, red. (2007). Lietuvos tarptautinės sutartys 1920–1939 metais. Žaltvykslė. ISBN .
2. . Suarchyvuotas originalas 2019-12-21. Nuoroda tikrinta 2017-05-16.
3. “Poles Bar Cession of Any Territory”. The New York Times: 3. 1939-10-21.