Lietuvių katalikių moterų draugija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Lietuvių katalikių moterų draugija – visuomeninė moterų organizacija.

Lietuvių katalikių moterų draugijos centro valdyba 1929 metais, viduryje – pirmininkė Magdalena Draugelytė-Galdikienė

Istorija

Draugijos įkūrimas

1907 m. pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo metu nuspręsta įkurti bendrą Lietuvių moterų sąjungą. Deja, nepavykus katalikiškų ir liberalių pažiūrų moterims susitarti, 1908 m. Kaune įkurta atskira Lietuvių katalikių moterų draugija (LKMD).

1908 m. kovo 21 d. užregistruoti LKMD įstatai. Draugijos tikslu įvardinta „Suvienyti lietuves katalikes moteris bendram kultūriškai - visuomeniškam darbui dėl moterų apšvietimo, doros ir ekonomiškos jų gerovės pakėlimo; išrišti moterų klausimą pagal katalikų Bažnyčios mokslą”. Balandžio 26 d. įvyko steigiamasis Draugijos susirinkimas. Į pirmąją valdybą išrinktos: E. Vaitkevičienė, Jadvyga Stanelytė, V. Lebkauskienė, Teresė Kubilinskaitė, M. Rabašauskienė, Jankauskaitė, M. Račkauskienė, O. Paliulytė.

1908 m. LKMD įkūrė Mergaičių amatų ir namų ūkio vedimo mokyklą, kurioje iki karo išsilavinimą įgijo apie 200 merginų.

Nuo 1910 m. LKMD leido laikraštį „Lietuvaitė“, kurio nominalia redaktore buvo Teresė Kubilinskaitė, bet prie leidybos daug prisidėjo ir kunigas Povilas Januševičius.

Iki Pirmojo pasaulinio karo draugijos skyriai įsikūrė Vabalninke, Marijampolėje, Lioliuose, Mosėdyje, Nemunėlio Radviliškyje, Biržuose, Šėtoje, Troškūnuose, Linkuvoje.

Pasaulinio karo metai

Pirmojo pasaulinio karo metais Draugijos įstaigos buvo nusiaubtos. Mokykloje apgyvendinti vokiečių kareiviai, įranga sunaikinta. Vokiečių okupacijos metais visuomeniškai veikti buvo beveik neįmanoma, nes jau nuo 7 valandos vakaro gatvėje negalima buvo pasirodyti.

1917 m. vasarą pas kunigą Povilą Januševičių susirinkusios moterys: Konstancija Jakovickienė, Šliūpienė (Roko Šliūpo žmona), Jadvyga Naujalytė (būsimoji Dailidienė, Juozo Naujalio duktė), Jankauskienė bei Pranciška Pikčilingienė tarėsi kaip atgaivinti draugijos veiklą.

1917 m. draugijos prašymu iš vokiečių okupacinės valždios gautas Karmėlavos dvaras, kur planuota įsteigti mergaičių žemės ūkio mokyklą, kuri ir įsteigta 1918 m.

Nepriklausomoje Lietuvoje

Vaišės po suvažiavimo Marijampolėje (1923 metai)

Nė viena moteris nebuvo pakviesta į Vilniuje sušauktą lietuvių konferenciją, todėl ir išrinktoje Lietuvos Taryboje nebuvo nė vienos moters, dėl to nebuvo nei vienos moters parašo ir po Vasario 16 d. nepriklausomybės deklaracijos. Tokį valstybiniu lygiu moterų ignoravimą aktyvios moterys suprato kaip moterų pažeminimą. 1918 m. vasario 17 d. Kaune vykusiame LKMD visuotiniame susirinkime pasakyta feministinių kalbų ir priimta rezoliucija, kurioje reikalauta, kad į Lietuvos Tarybą kooptavimo keliu būtų pakviestos ir moterys. Ši rezoliucija įteikta Lietuvos Tarybai.

1918 m. liepos mėn. vietoj sustabdytos „Lietuvaitės“ pradėjo eiti „Moterų balsas“ (redaktorė Zuzana Čalkytė), bet laikraštėlis nebuvo toks geras kaip prieš tai buvęs ir po kelių numerių iš vis nustojo ėjęs. 1920 m. pačioje pabaigoje pasirodė pirmasis mėnesinio laikraščio „Moteris“ numeris, kurio pirmieji numeriai buvo redaguojami Stefanijos Paliulytės-Ladigienės, vėliau – Magdalenos Galdikienės. Šis laikraštis ėjo iki pat 1940 m.

Atgavus nepriklausomybę draugija sparčiai plėtėsi. Per 1919 m. draugijos skyrių skaičius Lietuvoje išaugo iki 39, o jau 1922 m. pabaigoje skyrių buvo virš 100. Tuo metu draugija turėjo virš 4000 narių, 1926 m. narių buvo apie 12 000, o 1929 m. – apie 18 000. Draugijos uždarymo išvakarėse 1940 m. narių skaičius siekė virš 40 000.

Draugija įsteigė ir daugiau žemės ūkio mokyklų mergaitėms. Rietave mokykla įsteigta 1925 m., Balbieriškyje – 1926 m., Vabalninke – 1924 m., o 1930 m. persikrausčiusi į Salamiesčio dvarą.

1929 m. įkandin įkurtos Mergaičių bičiulių draugijos, įsteigta ir LKMD mergaičių globos sekcija. Šioms dviem panašioms organizacijoms pasidalinus darbą, 1930 m. katalikės įsteigė darbo paieškos tarpininkavimo biurą, o 1931 m. – darbo namus, kuriuose galėjo apsistoti į miestą atvykusios darbo ieškančios merginos.

1932 m. Draugijos Motinos ir vaiko globos sekcijos iniciatyva įsteigti Motinos ir vaiko globos namai Žaliakalnyje, kur buvo priimamos paskutiniais nėštumo menėsiais vyrų paliktos moterys. Nuo 1933 m. šiems namams Vidaus reikalų ministerija skyrė lėšų.

Literatūra

• Ona Gaigalaitė-Beleckienė, Tiesos ir meilės tarnyboje, 1933, Kaunas.
• Virginija Jurėnienė, Lietuvių moterų judėjimas XIX a. pab.-XX a. pirmojoje pusėje, 2006, Vilnius.
• Indrė Karčiauskaitė, Katalikiškoji moterų judėjimo srovė Lietuvoje (1907-1940), Kaunas, 2007, (daktaro disertacija).