Liaudies lotynų kalba

Liaudies lotynų kalba sermo vulgaris
Paplitimas	Romos imperija
Kilmė	Indoeuropiečių kalbos Italikų kalbos Lotynų kalba Liaudies lotynų kalba
Geografinis paplitimas

Liaudies lotynų kalba, arba liaudies šnekamoji lotynų kalba (lot. sermo vulgaris) – šnekamoji lotynų kalbos atmaina, kuri buvo paplitusi Italijoje, o vėliau ir kitose Romos imperijos provincijose. Liaudies lotynų kalba priešinama su rašytine bendrine lotynų kalba. Būtent liaudies lotynų kalba (o ne ) yra tiesioginė romanų kalbų pramotė. Kita vertus, ne visuose liaudies lotynų kalbos regionuose dabar vartojamos romanų kalbos. Liaudies lotynų kalba geografiškai labiausiai buvo išplitusi III a., kai Romos imperija buvo pasiekusi maksimalų plotą. Nuo III a. pabaigos, bet ypač V–VII amžiuose, Didžiojo tautų kraustymosi laikais liaudies lotynų kalbos arealo ribos vadinamosios regionuose žymiai susiaurėjo. Sakykime, Šiaurės Afrikoje liaudies lotynų kalbą visiškai išstūmė arabų kalba, o Romos Britanijoje – senoji anglų kalba (tiesa, liaudies lotynų kalba padarė didelę įtaką vietinėms britų kalboms). Regionai, kuriuose lotynų kalba pamažu išnyko (Panonija, Ilyrija, Romos Britanija, Germanija, Romos Afrika), buvo pavadinti (lot. Romania submersa).

Pirmieji nuo liaudies lotynų kalbos arealo atskilo vadinamosios vartotojai, tęsę Romos Dakijos (dabar Transilvanija) ir Balkanų apgyvendinimą. Romos Dakiją romėnų administracija oficialiai paliko 271 m. Tokiu būdu susidarė rytų romanų kalbos.

Afrikoje liaudies lotynų kalba Kapsos (dabar Gafsa, Tunisas) oazėje gyvavo iki XII a., tačiau palaipniui ją išstūmė arabų kalba.

Išnašos

1. Herman, József (2000). Vulgar Latin. Vertė Wright, Roger. University Park: Pennsylvania State University Press. pp. 7. ISBN .
2. Janet Davies (2014). The Welsh Language: A History. Cardiff: University of Wales Press. pp. 19, 23.
3. Introdução à história do português: geografia da língua. Autor: Ivo Castro. Edições Colibri, 2004, pág. 55, Adicionado em 10/04/2016.