Ląstelės teorija

Ląstelės teorija – biologijos , aprašanti ląstelių, kaip pagrindinių gyvųjų organizmų struktūrinių vienetų, savybes.

Šią suformulavo botanikas 1838 m. ir zoologas 1839 m. Ląstelės teorija tebėra svarbi ir šiandien. Ji buvo ne kartą patikrinta ir papildyta daugybe duomenų.

Teorijos atsiradimo galimybės susidarė tik XVII a. vidury tyrimams pradėjus naudoti mikroskopą.

Šleideno-Švano teorijos teiginiai

1. Visi gyvi organizmai sudaryti iš vienos ar daugiau ląstelių.
2. Ląstelė yra svarbiausias visų organizmų struktūros, funkcionavimo ir organizacijos vienetas.
3. Visos ląstelės atsiranda iš ankstesnių, gyvų ląstelių.

Šiuolaikinės ląstelės teorijos teiginiai

1. Ląstelė – elementarusis gyvybės vienetas, už ląstelės ribų gyvybės nėra.
2. Ląstelė – vieninga sistema iš aibės dėsningai tarpusavyje susijusių elementų, sudarančių vieningą funkcionuojančių vienetų –  – darinį.
3. Visų organizmų ląstelės t. y. panašios , , turi panašių gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos .
4. Ląstelė atsiranda tik motininės ląstelės dalinimosi būdu (mitozė), po to kai padvigubėja jos genetinė medžiaga (interfazė).
5. Daugialąstis organizmas yra sudėtinga daugybės ląstelių sistema, apjungtų ir integruotų į audinių ir organų sistemas, susijusias tarpusavyje.
6. Daugialąsčių organizmų ląstelės totipotentiškos.

Šaltiniai

1. Martynas Yčas. Apie biologiją. Kaunas: Candela, 1994, 102 p. .