Kuršiai (Pilkalnio apskritis)

Kitos reikšmės – Kuršiai (reikšmės).

Kuršiai rus. Архангельское vok. Kurschen
Kuršiai 54°50′56″š. pl. 22°33′02″r. ilg. / 54.8489°š. pl. 22.5506°r. ilg. / 54.8489; 22.5506 (Kuršiai (Pilkalnio apskritis))
Laiko juosta: ()
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Rajonas	Krasnoznamensko rajonas

Kuršiai (vok. Kurschen, 1945–1946 m. rus. Куршен, nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. rus. Архангельское) – buvęs kaimas Rytų Prūsijoje, Pilkalnio apskrityje, dabartinės Kaliningrado srities rytinėje dalyje, 9 km į šiaurės rytus nuo Pilkalnio, 11 km į pietryčius nuo Lazdynų, prie Rėnikės upelio.

Istorija

Kuršių kaimo bendruomenė 1938 m.

Minimi nuo 1633 m. Per 1709–11 m. marą išmirė trys ketvirtadaliai gyventojų. 1719 m. kaime gyveno 7 valstiečių lažininkų ir 1 valstiečio činšininko šeimos. 1736 m. kaime buvo vien lietuviai; po vieną ūbą žemės turėjo valstiečiai: Jurge Vosielus, Albas Digimatis, Ohnus Dwillatis, Chrißas Bullatis, Jurge Josunatis, Erdmann Griguschatis, Jurge Jeßatis (turėjo 1 ūbą ir 10 margų), Siemohn Szußatis, Ensies Josuneitis, Siemohn Endrullatis, Jacks Wenatis. 1785 m. buvo karališkasis valstiečių kaimas su 12 ugniakurų, 1822 m. – valstiečių kaimas su 82 gyventojais. 1846 m. Kuršiuose buvo 12 gyvenamųjų pastatų ir 105 gyventojai. Iki 1723 m. priklausė Ragainės valsčiaus šaltyšiaus administruojamai Užpjaunių seniūnijai, 1723–1818 m. – Grumbkaukaičių domenų valsčiui (Ragainės, vėliau Įsruties apskrities sudėtyje), 1818–1945 m. – Pilkalnio apskričiai ir 1874 m. įsteigtam Grumbkaukaičių valsčiui. Tikintieji priklausė Pilkalnio evangelikų liuteronų parapijai.

1906 m. pro kaimą nutiestas žvyrkelis iš Didžiųjų Rudžių į Milchbudę. Kaip ir visa apylinkė, kaimas nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Prasidėjus karui gyventojai nespėjo pasitraukti, dalį jų išvežė į Rusijos gilumą (grįžo 1918 m.), sudegė nemažai pastatų (po karo atstatyti).

Tarpukariu kaime buvo dvi didelės sodybos ir keletas mažesnių. Didžiausioji sodyba buvo vadinama dvaru. Joje buvo įrengta vėjo turbina, naudota ūkio reikmėms: grūdų malimui, vandens siurbimui. Žemė buvo sunkiai įdirbama, molinga. Iš javų buvo auginami rugiai, kviečiai, avižos. Grūdų auginimas, pieninė ir mėsinė gyvulininkystė buvo pagrindiniai kaimo gyventojų pajamų šaltiniai. Kaimo centre buvo apie 1780 m. statytas medinis pastatas, kuriame buvo svečių namai ir kolonijinių prekių krautuvėlė. Nuo 1847 iki 1944 m. kaime veikė mokykla. Artimiausias pašto skyrius buvo Didžiuosiuose Rudžiuose, siaurojo geležinkelio stotis – Grumbkaukaičiuose.

Po Antrojo pasaulinio karo išnyko. Nuo 2008 m. kaimo teritorija priklauso Krasnoznamensko rajono Dobrovolsko kaimo gyvenvietei.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1736–1818 m.	Lietuvos departamentas	Prūsijos karalystė
1818–1945 m.	Pilkalnio apskritis	Rytų Prūsijos provincija
1945–1946 m.	Rytų Prūsija	TSRS
1946–1946 m.	Pilkalnio rajonas	Kaliningrado sritis
1947–2008 m.	Pravdino apylinkė Krasnoznamensko rajonas	Kaliningrado sritis
nuo 2008 m.	Dobrovolsko kaimo gyvenvietė Krasnoznamensko municipalinis rajonas	Kaliningrado sritis

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1910 m. ir 1939 m.
1910 m.	1933 m.	1939 m.
105	133	106
Demografinės raidos histograma

Mokykla

XIX a. viduryje kaimyninio Užrūdžių kaimo mokykla nebesutalpindavo visų moksleivių, todėl svarstyta įrengti mokykloje dar vieną klasę. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad daugeliui moksleivių mokykla buvo toli nuo namų, nuspręsta steigti naują mokyklą Kuršiuose. Mokykla buvo statoma metus, pradėjo veikti 1847 m. spalį. Be Kuršių kaimo jai priskirti ir Kalneliškių kaimo bei Kuršelių dvaro vaikai. 1866 m. mokykloje mokėsi 50 vaikų (iš jų 12 lietuvių), 1895 m. – 63, 1928 m. – 94. Dėl padidėjusio mokinių skaičiaus 1930 m. mokykloje įrengtos dvi klasės, priimtas antras mokytojas. Daugiausia mokinių buvo 1934 m. – 120, vėliau pradėjo mažėti. Mokyklos pastatai sugriauti Raudonosios armijos artilerijos 1944 m. rudenį.

Nuo 1862 iki 1944 m. buvo rašoma mokyklos kronika, išlikusi iki šių laikų, saugoma Vinzene, Vokietijoje.

Šaltiniai

1. Kuršiai: 6. Mažosios Lietuvos enciklopedija, T.2 (Kas-Maž). Vilnius, Mažosios Lietuvos fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
2. Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p.80. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785 vok.
3. Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T.3 (Kr – O), p.47. Kümmel, Halle, 1822 vok.
4. Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T.1 (A – K), p.436. Baensch, Magdeburgas, 1846, vok.
5. Chronik des ostpreußischen Grenzkreises Schloßberg/Pillkallen, 7. Band, Dörfer des Kirchspiels Schloßberg. Zusammengestellt für die Kreisgemeinschaft Schloßberg/Ostpr. e.V. von Herbert E. Sebeikat, Kreisgemeinschaft Schloßberg, 2009
6. Pilkalnio apskrities kaimų sąrašas (1900 m.) vok.
7. Pilkalnio apskrities kaimų sąrašas (1939 m.) vok. (121)

• Населенные пункты Калининградской области: краткий спр. / Ред. В.П. Ассоров, В.В. Гаврилова, Н.Е. Макаренко, Э.М. Медведева, Н.Н. Семушина. – Калининград: Калинингр. кн. изд-во, 1976.
• Населенные пункты Калининградской области и их прежние названия = Ortsnamenverzeichnis Gebiet Kaliningrad (nordliches Ostpreussen) / Сост. Е. Вебер. – Калининград: Нахтигаль, 1993.