Koncertas smuikui Nr 1 g moll op Nr 26 vokiečių romantinės muzikos kompozitoriaus M Brucho 1838 1920 koncertas smuikui p

Koncertas smuikui Nr. 1 g-moll (op. Nr. 26) – vokiečių romantinės muzikos kompozitoriaus M. Brucho (1838–1920) koncertas smuikui, parašytas 1864–1868 metais. Tai žinomiausias M. Brucho kūrinys ir vienas dažniausiai atliekamų koncertų smuikui klasikiniame repertuare.

Istorija

Savo pirmąjį koncertą smuikui M. Bruchas pradėjo 1864 m. vasarą, būdamas 26 metų amžiaus. Jis jau tuo metu buvo išgarsėjęs jaunas kompozitorius su opera „Lorelei“ ir daina „Frithjof“. Beveik iškart po to jis buvo pasamdytas Koblenco dvaro muzikos direktoriumi. 1865 m. lapkritį jis rašė Ferdinandui Hileriui: „Mano koncertas smuikui juda lėtai, aš nesijaučiu tvirtai ant kojų šioje žemėje. Ar jums neatrodo, kad parašyti koncertą smuikui iš tikro yra labai įžūlu?“ Tuo metu Klara Šuman laiške J. Bramsui užsiminė apie M. Brucho koncertą smuikui ir teigė, kad kompozitorius padaręs nemažą pažangą. Daug vėliau M. Bruchas teigė: „Tai labai sunkus dalykas padaryti. Tarp 1864 ir 1868 m. aš perrašiau savo pirmąjį koncertą smuikui pusę tuzino kartų ir konsultavausi su x smuikininkų, pakol jis įgavo galutinę formą, kuria visur žinomas ir grojamas.“

1866 m. M. Bruchas užbaigė pirmąją koncerto versiją ir ji buvo atlikta tų metų balandžio 24 d. Koblence su solistu Otu fon Kionigsliovu. Nepatenkintas kūriniu M. Bruchas kreipėsi į smuikininką-virtuozą Jozefą Joachimą patarimų ir pastarojo indėlis buvo lemiamas tobulinant kūrinį. Galutinė kūrinio versija pristatyta 1868 m. sausio 7 d. Brėmene smuiku grojant J. Joachimui ir diriguojant Karlui Reinthaleriui. Vėliau M. Brucho ir smuikininko santykiai pablogėjo ir 1912 m. kompozitorius draudė publikuoti vieną iš smuikininko laiškų, iš kurio, anot jo, publikai galėtų atrodyti, kad koncerto dalis parašė J. Joachimas. Koncertas greitai pagarsėjo, 1868 m. smuikininkas Ferdinandas Deividas atliko jį Leipcigo Gėvendhauze ir paskelbė apie jį Londone. Galų gale M. Brucho pirmasis koncertas smuikui nustelbė visus likusius jo kūrinius, kad kompozitorius pradėjo jo nebeapkęsti. Viename laiške jis liejosi: „Kiekvieną vakarą pas mane ateina tai vienas, tai kitas smuikininkas su noru atlikti pirmąjį koncertą. Aš pasidariau atžarus ir pasakiau jiems: aš daugiau nebegaliu girdėti šio koncerto – ar tik jį esu parašęs? Eikite šalin ir bent kartą atlikite kitus koncertus, kurie lygiai tiek pat geri, ar dar geresni.“

Paklausęs netinkamo patarimo, teises į kūrinį M. Bruchas už 250 talerių perleido Krancui, kuris vėliau pardavė jas Diurantui Paryžiuje. Už savo karjeros populiariausią kūrinį M. Bruchas neuždirbo beveik nieko, kas buvo jo nusivylimo šaltiniu visą gyvenimą. 1920 m. jis tikėjosi parduoti kūrinio autorinį rankraštį JAV, nes tuo metu po Pirmojo pasaulinio karo jo finansinė padėtis buvo labai prasta. Rankraštį išsivežusios Sutrou seserys pasilaikė jį sau, o M. Brucho šeimai (kompozitorius mirė 1920 m. spalį) atsiskaitė beverčiais Vokietijos popieriniais pinigais, užuot atsiuntusios žadėtuosius dolerius. Pasikeitus savininkams rankraštis 1967 m. palikimu buvo padovanotas Niujorke.

Koncerto dalys

M. Brucho „Koncertas smuikui Nr. 1“ skirtas atlikti smuiku su orkestro pritarimu ir sudarytas iš trijų dalių:

Vorspiel. Allegro moderato. Dalis pradedama gana neįprastai forma. Smuiko melodijas keičia dramatiški orkestro intarpai.
Adagio. Smuiku ir orkestru lygiaverčiai varijuojamos trys lyrinės temos.
Finale. Allegro energico. Energinga, besikeičiančio tempo dalis, primenanti vengrų liaudies šokių muzikos motyvus.

Šaltiniai

Fifield, Christopher. Max Bruch: His Life and Works. Boydell Press, 2005 - 399 psl.
Philip, Robert. The Classical Music Lover's Companion to Orchestral Music. Yale University Press, 2018, p. 148-150;
Betsy Schwarm, Encyclopaedia Britannica, 2013 m.

Nuorodos

„Koncerto smuikui Nr. 1“ įrašai, natos IMSLP projekte