Kilvos sultonatas istorinė valstybė egzistavusi 957 1505 m Rytų Afrikoje su centru Kilvos saloje Jo hegemonija klestėjim

Kilvos sultonatas – istorinė valstybė, egzistavusi 957–1505 m. Rytų Afrikoje su centru Kilvos saloje. Jo hegemonija klestėjimo laikotarpiu apėmė dabartinių valstybių Tanzanijos, Kenijos, pietinio Somalio, iš dalies Komorų teritorijas.

Kilvos sultonatas

Portugalijos vasalas 1505-1515

957 – 1515

→

Sostinė

Kilva

Kalbos

persų, arabų, svahilių

Valdymo forma

monarchija

Kilvos sultonai

957-??? (pirmas)

Ali ibn al-Hassan

1499-1505 (paskutinis)

Ibrahim ibn Suleiman

Istorija

- Įkūrimas

957 m., 957

- Užima portugalai

1515 m.

Raida

Įkūrimas

Sultonato įkūrimas buvo susijęs su bendra musulmonų kolonizacija, vykusia Svahilių krante VIII–IX a. Legendos pasakoja, kad įkūrėjas buvo , Širazo miesto (Persijoje) emyro sūnus. Po tėvo mirties jis buvo išvytas galingesnių brolių ir kartu su bendražygiais migravo į Afrikos pakrantę, ieškodamas prieglobsčio. Iš pradžių jis bandė įsitvirtinti didžiausiame tuometiniame Rytų Afrikos pakrantės mieste – Mogadiše, tačiau jam nepavyko sutarti su vietos somalių elitu.

Migravęs tolyn į pietus, Ali pasiekė nedidelę Kilvos salelę, kuri tuo metu dar susisiekė su žemynu. Vietinis juodaodžių vadas Almuli prižadėjo parduoti salą už tiek dažytų audinių, kiek siekė salos perimetras. Princas įvykdė jo norą ir nusipirko salą. Kadangi juodaodžių karalius apsigalvojo ir norėjo ją susigrąžinti, persai pagilino sąsiaurį tarp salos ir žemyno, galutinai ją atskirdami.

Ekspansija

Ali ibn al-Hasano įpėdiniai toliau valdė sultonatą. Patogi padėtis gana greitai išvedė Kilvą į pirmaujančių svahilių miestų gretas ir ji tapo rimta varžove Mogadišui. Salą intesyviai apgyvendino persų ir arabų pirkliai, o sultonų dinastijos atstovai netrukus pradėjo steigti Kilvai pavaldžius sultonatus (vienas jų – Čolė, įkurtas X a. Ali brolio Bašato).

XII a. pabaigoje 12-asis Kilvos sultonas Suleimanas Hasanas sugebėjo užimti Mogadišo koloniją pietuose, dėl ko įgijo ekonominę persvarą kitų sultonatų atžvilgiu. Per Sofalą ėjo svarbiausi Rytų Afrikos prekių, ypač aukso, srautai. Tai suteikė sultonams dar daugiau galios plėsti hegemoniją Svahilių krante. XV a., didžiausios sultonato galios laikotarpiu, Kilva tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliavo Svahilių krantą nuo Malindžio šiaurėje iki pietuose. Tai nebuvo griežtai centralizuota valstybė, o greičiau daugybės prekybinių sultonatų konfederacija su Kilva priešakyje.

Sultonato miestuose formavosi mišri etninė grupė, kurią sudarė kultūriškai ir rasiškai besimaišantys arabų, persų, juodaodžių, indų pirkliai. Jiems prigijo etnonimas svahiliai. Jie priešpriešino save žemyno gyventojams juodaodžiams žemdirbiams, vadinamiems zandžams ar kafirams. Pastariesiems svahiliai tiekė iš Azijos atvežamus gaminius (pirmiausia audinius), už kuriuos mainais gavo maisto produktus vietiniam vartojimui ir prabangos egzotinius produktus – dramblio kaulą, auksą, kurį parduodavo Azijoje.

Žlugimas

Paskutiniaisiais sultonato gyvavimo metais XV a. II pusėje valdžioje vis labiau įsigalėjo viziriai ir emyrai, kurie valdė vietoj marionetėmis tapusių sultonų. Vienas jų buvo Muhamadas Kivabis, pragyvenęs net 7 sultonų valdymą. 1495 m. jis pasodino į sostą naują sultoną – al-Fudail ibn Suleiman, o emyro poste jį pakeitė Ibrahimas. 1499 m. šis nužudė sultoną ir uzurpavo sostą, sukeldamas didžiulį nepasitenkinimą visame Svahilių pasaulyje. Sultonato lyderystė atsidūrė didžiulėje grėsmėje.

Portugalai lankėsi sultonate nuo 1489 m., šiuo sudėtingu vidinės politinės krizės laikotarpiu. 1500 m. vadovaujama portugalų ekspedicija apsilankė stipriausiuose svahilių sultonatuose, buvusiuose Kilvos vasaluose, sudarydama sutartis. Kilvos Inrahimui irgi buvo pasiūlyta sudaryti sąjungą su Portugalija, kurios šis atsisakė. Po dvejų metų, 1502 m. ekspedicijos metu vieniša likusi Kilva buvo priversta mokėti duoklę Portugalijai. 1505 m. atsivežė portugalų karius, kurių dėka nuvertė nuo sosto Ibrahimą, ir pasodino sau palankų sultoną Muhamadą.

Iš karto po to portugalai sultonate įvedė naujus įstatymus, prekybos apribojimus. Tai buvo naujos kolonijos įteisinimas. Baigus valdyti paskutiniam sultonui Mikante, sultonato egzistencija buvo nutraukta.

Sultonų sąrašas


Svahilių civilizacija
Zandžas
Svahilių miestai-valstybės:
Mogadišas, Barava, Kismaju, Lamu, Mombasa, Pemba, Zanzibaras, Kilva, Komorai, Kelimanė,
Portugalijos Rytų Afrika
Omano imperija
Zanzibaro sultonatas
Kolonijos XIX-XX a.:
Italijos Somalis, Britų RA, Vokietijos RA, Portugalijos RA,
Nepriklausomybė:
, Tanzanija, Kenija, Mozambikas, Komorai, Majotas

Kilvą valdė dvi sultonų dinastijos: Širaziai ir Mahdaliai. Sąrašuose pateikiami atėjimo į valdžią metai.

Širaziai

1. (957) Ali ibn al-Hassan;
2. (?) Muhammad ibn Ali;
3. (996) Ali ibn Bashat;
4. (1003) Dawud ibn Ali;
5. Khalid ibn Bakr;
6. (1005) al-Hassan ibn Suleiman ibn Ali;
7. (1042–1110) Ali ibn Dawud I;
8. Ali ibn Daud II;
9. (1106) al-Hassan ibn Dawud;
10. (1129) Suleiman;
11. (1131) Dawud ibn Suleiman;
12.(1170) Suleiman ibn al-Hassan ibn Daud;
13. (1189) Dawud ibn Suleiman;
14. (1190) Talut ibn Suleiman;
15. (1191) Hussein ibn Suleiman;
16. (1215) Khalid ibn Suleiman;
17. (1225) ? ibn Suleiman;
18. (1263-7) Ali ibn Dawud;

Mahdaliai

19. (1277) al-Hassan ibn Talut;
20. (1294) Suleiman ibn Hassan;
21.(1308) Dawud ibn Suleiman;
22. (1310) al-Hassan ibn Suleiman 'Abu al-Mawahib';
23. (1333) Dawud ibn Suleiman (pakartotinai);
24. (1356) Suleiman ibn Dawud;
25. (1356) Hussein ibn Suleiman al-Mat’un;
26. (1362) Talut ibn Dawud;
27. (1364) Suleiman ibn Dawud (pakartotinai);
28. (1366) Suleiman ibn Suleiman ibn Hussein;
29. (1389) Hussein ibn Suleiman;
30. (1412) Muhammad ibn Suleiman 'al-Malik al-Adil';
31. (1421) Suleiman ibn Muhammad;
32. (1442) Ismail ibn Hussein;
33. (1454) Viziris Suleiman;
34. (1454) Muhammad ibn al-Hussein ibn Muhammad ibn Suleiman al-Mazlum;
35 (1455) Ahmad ibn Suleiman;
36 (1456) al-Hassan ibn Ismail;
37. (1466) Sa’id ibn al-Hassan;
38. (1476) Suleiman ibn Muhammad ibn al-Husayn;
39. (1477) Abdullah ibn al-Hassan;
40. (1478) Ali ibn Hassan;
41 (1479) al-Hassan ibn Suleiman;
42. (1485) Sabhat ibn Muhammad ibn Suleiman;
43. (1486) al-Hassan ibn Suleiman;
44. (1490) Ibrahim ibn Muhammad;
45. (1495) Muhammad ibn Kiwab;
46. (1495) al-Fudail ibn Suleiman;
47. (1499) Ibrahim ibn Suleiman;
48. (1505) Muhammad ibn Rukn ad Din;
49 (1506) Muhammad Mikatu (Micante);
50 (1506) Hussein ibn Muhammad;
51 (1506) Muhammad Mikatu (Micante) (pakartotinai);
50 (1507) Ibrahim ibn Suleiman (pakartotinai);
51 (1508) Said ibn Suleyman
52 (1510–1515) Muhammad ibn Husayn