Kavalergardai rus кавалерга рды iš pranc cavalier raitelis pranc garde apsauga Rusijos imperijos kavalergardų pulko rus

Kavalergardai (rus. кавалерга́рды, iš pranc. cavalier 'raitelis' + pranc. garde 'apsauga') – Rusijos imperijos kavalergardų pulko (rus. Кавалергардский полк) kariai. Pirmieji kavalergardai buvo imperatoriaus garbės sargyba.

Kavalergardų karininkai. 1 ir 2 – Gustavas Manerheimas

Kavalergardų istorija

Pirmieji kavalergardai Rusijoje atsirado 1724 m. kovo 30 d., kai buvo sudarytas garbės palyda imperatorienės Jekaterinos I karūnavimo dienai. Buvo suformuota laikinoji kavalergardų kuopa, kurios kapitonu tapo imperatorius Petras I. Kuopos karininkais tapo generolai ir pulkininkai, – papulkininkiai, o eiliniais (60 žmonių) tapo patys aukščiausi ir tvirčiausi jaunesnieji karininkai.

Kavalergardų raitoji kuopa buvo aprengta specialia puošnia uniforma, aprūpinta sidabriniais trimitais ir litaurais. Pasibaigus karūnavimo iškilmėms kuopa buvo išformuota.

1726 m. balandžio 30 d. imperatorė Jekaterina I atkūrė kavalergardus, o save paskyrė jų kapitonu. 1731 m. (Jekaterina I mirė 1727 m.) kavalergardai vėl buvo išformuoti.

Valdant Jelizavetai kavalergardų nebuvo. Tačiau karūnavimo ir kai kurių dvaro iškilmių metu leibgvardijos karininkai užsivilkdavo Petro I kavalergardų uniformas.

Kavalergardai buvo vėl atkurti 1762 m. iš buvusių leibkompanijos karių. Kavalergardų šefais buvo aukšti valdininkai. 1764 m. iš kuopos buvo suformuotas „kavalergardų korpusas“.
Imperatorius Pavelas I šį korpusą išformavo ir suformavo naują, kurį 1797 m. irgi išformavo. 1799 m. jį vėl atkūrė, padarydamas jį savo, kaip šv. Joano Jeruzaliečio ordino didžiojo magistro, gvardija. Kavalergardų korpuse buvo 189 įvairių rangų bajorai, nešioję Maltos kryžių.

1800 m. sausio 11 d. kavalergardų korpusas buvo performuotas į trijų eskadronų kavalergardų pulką, kuris buvo įtrauktas į Rusijos gvardijos sudėtį tokiomis pat teisėmis kaip ir kiti gvardijos pulkai. Kavalergardai prarado privilegiją būti komplektuojami tik iš bajorų.

Kavalergardųpulko karininko kirasa (apie 1880 m.)

Po Aleksandro I reorganizacijos pulkas buvo performuotas į penkių eskadronų (kiekvieną eskadroną sudarė 4 būriai) pulką. 1804 m. pulko etatuose buvo šie rikiuotės kariai:

1 pulko šefas,
1 pulko vadas,
5 eskadronų vadai
5 rotmistrai,
5 štabsrotmistrai,
13 poručikų,
11 kornetų,
5 vachmistrai,
10 estandartjunkerių,
60 puskarininkių,
660 kavalergardų.

Taip pat:

5 ,
1 litaurininkas,
1 štabo trimitininkas,
1 15 trimitininkų
ir kt.

Viso pulke buvo 991 žmogus.

Pulkas turėjo savo orkestrą iš 25 muzikantų (2 fagotai, 4 valtornos, 4 fleitos, 2 variniai trimitai, 1 kontrafagotas, 1 trombonas, 2 serpionai, 1 trikampis, lėkštės, būgnas ir kt.).

Kavalergardai Austerlico mūšyje

Kovos krikštą kavalergardų pulkas gavo 1805 m. lapkričio 20 d. Austerlico mūšyje. Kritiniu kautynių momentu, kai rusų gvardija gerokai stambesnių prancūzų pajėgų buvo prispausta prie Raustico upelio, kavalergardai užtvanka persikėlė per upelį. Pirmi trys eskadronai pasuko dešinėn ir ėmė sulaikyti prancūzų atakas, o ketvirtasis ir penktasis eskadronai atakavo lengvąją prancūzų kavaleriją, kuri spaudusią Semionovskojės leibgvardijos pulką. 4-asis eskadronas, vadovaujamas pulkininko kunigaikščio N. Repnino-Volkonskio, ir 1-ojo šefo eskadrono 1-asis būrys, vadovaujamas korneto A. Albrechto, buvo apsupti. Ištrūko tik 18 kavalergardų, likę žuvo ar sužeisti pateko į nelaisvę.

Mūšyje pulkas prarado trečdalį karininkų ir 226 jaunesnių rangų karius. Už mūšį pulko šefas generolas leitenantas F. Uvarovas ir pulko vadas generolas majoras N. Depreradovičius gavo 3-io laipsnio šv. Georgijaus ordinus, pulkininkas N. Repninas-Volkonskis – 4-ojo laipsnio Georgijaus ordiną, likę eskadronų vadai pulkininkai A. Avdulinas, N, Titovas, S. Ušakovas ir A. Davydovas bei Uvarovo adjutantai štabsrotmistras P. Balabinas ir poručikas A. Černyšiovas – 4-ojo laipsnio šv. Vladimiro ordinus, visi sužeisti karininkai – auksinius ginklus (špagas), visi likę karininkai – šv. Anos kryžius „Už narsą“ ant špagų. Visi junkeriai gavo karininkų laipsnius.

Kavalergardai Borodino mūšyje

1812 m. pulkininko K. Levenvoldo vadovaujamas kavalergardų pulkas pasižymėjo Borodino kautynėse. Generolo majoro I. Ševičiaus brigada (iš raitojo ir kavalergardų pulkų) į mūšį įsijungė kritiniu momentu, kai prancūzai trečią kartą atakavo Rajevskio bateriją. Nors pulkininkas Levenvoldas žuvo pačioje kavalergardų atakos pradžioje, kavalergardai numušė Gruši kavaleriją. Mūšyje kavalergardai prarado 14 karininkų ir 93 žemesnių rangų kavalergardus. Likę gyvi karininkai buvo apdovanoti: N. Levašovas – 4-ojo laipsnio šv. Georgijaus ordinu, M/ Luninas, S. Lanskojus ir K. Levašovas – auksinėmis špagomis. Visi likę karininkai – sekančiais pagal vyresnumą ordinais, o 63 žemesnių rangų kariai – Karinio ordino pasižymėjimo ženklais.

Krymo karas

Krymo karo metu 1853–1855 m. kavalergardų pulkas bazavosi Biala Podliaskoje (Lenkija), nes tuo metu ties vakarine Rusijos imperijos siena buvo sutelkta Austrijos ir Prūsijos kariuomenė.

Pulko jubiliejus

1899 m. sausio 11 d. buvo prabangiai atšvęstas 100 metų pulko jubiliejus. Michailo manieže (Михаиловский манеж) Peterburge įvyko pulko paradas, pulkui įteikta nauja vėliava. Po to pulko karininkai dalyvavo pusryčiuose Aničkovo rūmuose. Buvo pagaminti atmintinis medalis ir specialus žetonas.

Imta rengti keturių tomų kavalergardų biografijų rinkinį, kuriame vėliau buvo paskelbtos visų 1724–1908 m. pulke tarnavusių karininkų biografijos.

Pirmasis pasaulinis karas

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje 1-oji gvardijos kavalerijos divizija, į kurią įėjo ir kavalergardų pulkas, tapo Jungtinio kavalerijos korpuso, kuriam vadovavo generolas leitenantas chanas Huseinas Nachičevanskis (хан Гуссейн Нахичеванский), dalimi. Šis korpusas sudarė dešiniąją Rusijos 1-osios armijos kavalerijos grupę.

Pirmasis kavalergardų mūšis šiame kare įvyko 1914 m. rugpjūčio 6 d. prie Kaušeno kaimo (Rytų Prūsijos operacija). Mūšyje prie Kaušeno ir Kraupiškeno kavalergardų ir leibgvardijos raitasis pulkai nukautais ir sužeistais prarado daugiau kaip pusę karininkų. Suminiai nuostoliai buvo apie 380 karių. Vokiečiai prarado 1200 žmonių.

Iki 1916 m. pulkas kariavo įvairiuose frontuose. Baltus mundurus ir auksaspalves kirasas pakeitė slepiamosios spalvos uniformos. Kavalergardus ėmė mokyti ne kautis raitelių rikiuotėje, o kastis apkasus, perbėginėti ir šliaužti. 1916 m. liepos mėn. pulkas dalyvavo Brusilovo prasiveržime. Po to pulkas buvo pervestas į užnugarį.

1917 m. kovo mėn. kavalergardų pulkas gavo užduotį saugoti Šepetivkos ir Kazatino geležinkelio stotis ir gaudyti dezertyrus. Rugpjūčio 30 d. Sarnuose ir Kazatine, kur stovėjo kavalergardų divizionai, įvyko mitingai, kurių dalyviai nutarė „išreikšti nepasitikėjimą visais pulko karininkais“. Ypatingosios armijos komisaras įsakė: „Dėl aštraus kareivių nepasitikėjimo pulko vadovybe visi karininkai, rugsėjo 1 d. esantys pulko sąrašuose, turi palikti pulką ir būti pakeisti demokratiškesniais“. Lapkričio 1 d. kavalergardų pulke liko tik 4 karininkai. Lapkričio 3 d. atvyko naujas pulko vadas pulkininkas Abramovas iš 8-ojo dragūnų Astrachanės pulko, kuris atvežė paliepimą karininkams vykti į Kijevą. Netrukus lapkričio mėn. pulkas buvo išformuotas.

Pulko uniforma

Kavalergardų pulko vadas Nikolajus Šipovas vyresnysis. Vilki paradinį rūmų mundurą – baltas koletas su raudono milo kirasa liemene. F. Syčkovo paveikslas (1895 m.) Ermitaže.

Pulko uniforma priminė Aleksandro I ir Nikolajaus I laikus. Kavalergardai dėvėdavo baltus , o žiemą – milines, virš kurių užsidėdavo blizgančias varines kirasas. Šalmai irgi buvo variniai, su prisuktais smaigaliais, o ypatingomis progomis – su prisuktais pasidabruotais dvigalviais ereliais, kuriuos kareiviai vadindavo „balandėliais“ (rus. голубки). Nešiodavo palašus plieninėse makštyse. Balnus pridengdavo didelėmis raudonomis skraistėmis, apsiūtomis sidabriniais galionais. Pirma eilė raitoje rikiuotėje laikydavo pikas.

Įprastinė žygio uniforma buvo juodi vienborčiai vicmundurai ir furažkos. Ginkluoti kavalergardai būdavo taip pat, kaip ir likusi kavalerija – šaškomis ir šautuvais.

Dalyvaudami garbės sargybose kavalergardai turėdavo dėvėti rūmų paradinę uniformą (rus. дворцовая парадная форма): virš munduro būdavo užsivelkama raudono milo kirasa, o kojas pridengdavo baltos aptemptos kelnės, kurias užsitempti būdavo įmanoma tik drėgnas, ir botfortai. Du tris kartus per metus prireikdavo dar ir balinės uniformos, kurią vilkėdavo rūmų baliuose. Kavalergardai karininkai dar turėdavo turėti ir Nikolajaus stiliaus milinę su pelerina ir bebrine apykakle.
Karininkams uniformos labai brangiai kainuodavo, todėl kavalergardų ir raitosios gvardijos pulko (kurio karininkams irgi reikėdavo tiek pat daug aprangos) karininkai buvo sukūrę kooperatinbę gvardijos ekonominę bendrovę, kuri turėjo savo siuvyklą. Vėliau tokios ekonominės bendrovės atsirado daugelyje didelių įgulų.

Išlaidas aprangai apsunkindavo reikalavimas įsigyti žirgus. Kiekvienas gvardijos kavalerijos karininkas, ateidamas į pulką, turėdavo turėti du nuosavus žirgus, atitinkančius rikiuotės reikalavimus. Tuo tarpu armijos kavalerijos karininkai turėdavo turėti vieną nuosavą arklį, antrasis būdavo valdiškas.

Nuorodos

КАВАЛЕРГАРДЫ
Игнатьев А. А. Пятьдесят лет в строю, Книга первая, глава 6. – М.: Воениздат, 1986. – С. 58.

Кавалергарды. Полки русской армии. М., 1997
Век кавалергардов. Документальный фильм. 10 серий. Россия, 2002.
Сборник биографий кавалергардов 2008-09-22 iš Wayback Machine projekto. (ред. С. А. Панчулидзев). М: 2001–2008. В 4-х томах. Репринт издания 1901 г.
В. Н. Звегинцов. Кавалергарды в великую и гражданскую войну 1914–1920 год – Танаис, Париж. 1966
- В. Н. Звегинцов. Кавалергарды в великую и гражданскую войну. 1914–1920. Часть 2
- В. Н. Звегинцов. Кавалергарды в великую и гражданскую войну. 1914–1920. Части 3 и 4
Вестник кавалергардской семьи 0-2 (1938–1939), 1951–1961.
Вестник кавалергардской семьи 1962–1974.
История кавалергардов и Кавалергардского ее величества полка с 1724 по 1 июля 1851 года. – Репринтное издание 1851 г. – СПб.: , 2008.

[1] КАВАЛЕРГАРДЫ

[2] Игнатьев А. А. Пятьдесят лет в строю, Книга первая, глава 6. – М.: Воениздат, 1986. – С. 58.