Karibų jūros regiono istorija Karibų jūros regiono istorija nuo seniausių laikų iki dabarties Karibų istorijaAravakai Ka

Karibų jūros regiono istorija - Karibų jūros regiono istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.


Karibų istorija
Aravakai, Karibai
Ispanijos Vakarų Indijos
Indijų vicekaralystė > Santo Domingo audiencija
Kitų šalių Vakarų Indijos:
Prancūzijos, Nyderlandų, Danijos, , Kuršo, Britų, Portugalijos, Moskitų Krantas, Britų Hondūras, Prancūzų Gviana, Britų Gajana, Nyderlandų Gajana
Dabartiniai politiniai junginiai:
CARICOM, Kuba, Dominikos Respublika, Gvadelupė, Martinika, BES salos, Aruba, Kiurasao, Sint Martenas, Puerto Rikas, JAV Mergelių salos

Centrinės Amerikos ir Karibų jūros regionas

Joje XVI – XIX a. atsispindi Europos kolonijiniai karai. XX a. Karibų jūros regionas buvo svarbus vykstant Antrajam pasauliniam karui ir po jo sekusiame dekolonizacijos procese. Vėliau regionui būdinga įtampa tarp komunistinės Kubos su ją palaikančia Sovietų Sąjunga ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Karibų jūros regionas prieš pasirodant europiečiams

Pagrindiniai straipsniai – , Aravakai ir Karibai.

Karibų jūros regionas žmonių buvo apgyvendintas gana vėlai. Iki pat V tūkst. pr. m. e. nerandama žmonių gyvenimo pėdsakų, nors šiaurinėje Venesuelos pakrantėje jie jau gyveno.

Seniausi žmonių gyvenimo Karibų jūros regione įrodymai rasti pietiniame Trinidade, kur rasti 7000 metų senumo (maždaug 5000 m. pr. m. e.) palaikai. Seniausios žinomos Karibų jūros kultūros yra ir , ikikeraminės kultūros. Pirmoji, spėjama, kilo iš Centrinės Amerikos ar Jukatano, ir jos gyventojai migravo jūra po Didžiąsias Antilų salas, iki pat vakarinio Puerto Riko. Seniausi jų gyvenviečių Ispanjoloje pėdsakai siekia 3600 m. pr. m. e., nors šių radinių patikimumas yra ginčytinas. Kuboje žmonių gyvenimo pėdsakai randami nuo 3100 m. pr. m. e. Ortiroidai, tuo tarpu, migravo iš šiaurinės Pietų Amerikos (dab. Venesuelos pakrantės) per Trinidadą, ir apgyvendino Mažąsias Antilų salas iki Puerto Riko šiaurėje.

400-200 m. pr. m. e. iš Pietų Amerikos į Trinidadą pateko pirmoji keramiką naudojanti žemdirbių kultūra - . Tai pradėjo neoindinį, arba keraminį, laikotarpį. Jos atstovai augino kasavą, juką, kukurūzus, ir migravo iš Orinoko žemupio iki Trinidado, o vėliau greitai išplito kitose Karibų jūros salose, iki pat Kubos, asimiliuodami senąsias gentis. Saladoidai siejami su ankstyvaisiais aravakais, kurie apgyvendino Karibus trimis bangomis. Antroji banga buvo , kurie ilgainiui išstūmė Saladoidus Venesuelos pakrantėje ir pasiekė Trinidadą. Barankoidų kultūra palei Orinoką išnyko apie 650 m., ir juos, taip pat Saladoidus Karibų jūros salose išstūmė trečioji grupė aravakų – (arba araukinoidai). Pastarieji buvo tiesioginiai didžiausios žinomos aravakų grupės - tainų protėviai.

Paskutinioji žymi migracija Karibuose buvo apie 1300 m., kuomet vėl iš Orinoko žemupio į Mažąsias Antilų salas ėmė migruoti nauja etninė grupė - karibai, dar vadinami majoidais, kurie išliko dominuojančia Mažųjų Antilų kultūra iki ispanų pasirodymo.

Tuo metu, kai Karibų jūros salas atrado europiečiai, jose gyveno trys pagrindinės indėnų tautos, atspindinčios skirtingus apgyvendinimo etapus: vakarinėje Kuboje (seniausių gyventojų palikuonys), tainai bei lukajanai Didžiuosiuose Antiluose ir Bahamose (aravakų grupė), ir galiausiai karibai bei Mažuosiuose Antiluose. Trinidade gyveno tiek karibų, tiek aravakų kalbomis kalbančios grupės.

Kolonijinė era

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vakarų Indijos.

Ispanų užkariavimai

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Ispanijos kolonijos Amerikoje ir Ispanijos Vakarų Indijos.

Per pirmąją savo kelionę Kristupas Kolumbas (turėjęs Ispanijos karūnos suteiktą užkariavimo teisę) susidūrė su lukajanais Bahamuose ir tainais Kuboje bei šiaurinėje Ispanjolos pakrantėje. Keletas vietinių gyventojų buvo parvežti į Ispaniją. Ispanai pavergė vietinius gyventojus ir greitai jie beveik visiškai išnyko. Kompensuojant indėnų darbo jėgos trūkumą ispanai atvežė vergus iš Afrikos.

Nors Ispanija pretendavo į visą Karibų jūros regioną, jie apgyvendino tik didesniasias salas – ispanjolą, Puerto Riką, Kubą, Jamaiką ir Trinidadą.

Kitos Europos valstybės

Centrinės Amerikos ir Karibų jūros regiono raida nuo 1700 m.

Silpstant Ispanijos imperijos galiai Karibų jūros regione įsitvirtino ir kitos Europos galybės – Prancūzija, Nyderlandai ir britai.

Frensis Dreikas buvo anglų korsaras, puldinėjęs ispanų laivus ir tvirtoves Karibų jūroje, įskaitant San Chuano uostą 1595 m.

Britų admirolas 1655 m. užėmė Jamaiką, kuri liko britų rankose beveik 200 metų. Anglai taip pat užėmė Barbadosą, Sent Kitsą ir Nevį, Antigvą, Montseratą ir Bermudas.

Karibų jūroje tarp 1640 ir 1680 metų suintensyvėjo piratų veikla, žr., .

1697 m. ispanai perleido vakarinį Haičio trečdalį Prancūzijai. Prancūzija taip pat užvaldė Gvadelupę ir Martiniką bei Tortugą.

Olandai XVII a. užėmė Sabą, Sen Marteną, Kiurasao, Bonaire, Arubą, Tobagą, Tortolą, Anegadą, Angiliją

Danija valdė Mergelės salas, kurias 1916 m. pardavė JAV, kurios šias salas tebevaldo iki šiol.

Ekonominiai ir socialiniai pokyčiai

Netrukus po įsitvirtinimo, kolonijinės valstybės gana greitai introdukavo regione augalą iš Pietryčių Azijos - cukranendrę, kurios auginimui vietos salygos tiko idealiai. Įdiegus plantacinį ūkį, buvo galima pagaminti labai daug cukraus, kurio paklausa Europoje sparčiai augo. Tokiu būdu Karibų regionas tapo pagrindine "cukraus gamykla" pasaulyje.

Plantaciniam ūkiui reikėjo labai daug darbo jėgos. Ligoms ir užkariautojams beveik išnaikinus vietos indėnus, darbo jėga buvo gausiai pildoma juodaodžiais Afrikos vergais, kurie buvo "importuojami" daugiausia iš Gvinėjos regiono. XVII a. naujųjų kolonizatorių išvystytas Karibų ekonomikos modelis rėmėsi išimtinai juodaodžių darbu. Baltieji (skirtingai nei Ispanijos kolonijose, pvz., Kuboje) čia sudarė tik labai mažą vietos gyventojų dalį. Todėl juodaodžiai galiausiai tapo daugumos Karibų salų gyventojų dauguma.

Dėl išnaudojimo ir prastos priežiūros juodaodžiai masiškai bėgdavo iš plantacijų į krašto gilumą, kur neretai susijungdavo su išlikusiais vietos indėnais, siekdami išgyventi. Toks maišymasis suformavo savitą naują tarpinę rasę - sambo, o tokio tipo susiformavę tautos vadintos maronais. Maronų partizaninė kova didele dalimi formavo XVII-XIX a. Karibų istoriją. Maronai neretai būdavo išsaugoję savo afrikines kalbas (jorubų, igbų, ir kt.). Persimaišius indėniškoms, Benino civilizacijos ir europinėms tradicijoms susiformavo savita Karibų kultūra.

XIX a.

1791 m. Haitis, buvusi Prancūzijos kolonija Ispanjoloje, tapo pirmąją nepriklausoma valstybe Karibų regione. Nepriklausomybė iškovota po vadovaujamo vergų sukilimo, po kurio sekusi Haičio revoliucija 1804 m. įkūrė nepriklausomą juodųjų respubliką. Haitis tapo pirmąja pasaulio juodųjų respublika ir antra respublika Vakarų pusrutulyje po JAV. 1821 m. Haičio pajėgos užėmė likusius du Ispanjolos trečdalius. 1844 m. naujai susikūrusi Dominikos respublika paskelbė savo nepriklausomybę nuo Haičio.

XIX a. uždraudus vergų prekybą, tai labai stipriai paveikė likusiųjų vietos kolonijų ekonomiką. Nebegalint importuoti pigios darbo jėgos iš Afrikos, vietos kolonizatoriai ėmė ją importuoti iš kitų savo kolonijų - Nyderlandų Rytų Indijų (daugiausia kinus) ir Britų Indijos (indus). Šios naujos tautos, masiškai keltos į Karibų šalis, smarkiai paveikė vietos demografiją. Kai kuriose salose indai sudaro gyventojų daugumą.

Nuo XIX a. pabaigos regione smarkiai ėmė reikštis nauja kolonijinė valstybė - JAV, kuri po Ispanijos – JAV karo 1898 m. išplėšė iš Ispanijos paskutines kolonijas regione - Kubą ir Puerto Riką. 1916 m. iš Danijos nusipirkusi Mergelių salas, ji tapo svarbia regiono jėga.

XX a.

XX a. Karibų regiono istoriją formavo dekolonizacija ir JAV interesai.

Dekolonizacijos metu pirmoji XX a. (1901 m.) nepriklausomybę paskelbė Kuba. Tarp 1958 ir 1962 m. didžioji britų valdomos Karibų jūros regiono dalis tapo Vest Indijos federacija, o vėliau suskilo į daug nepriklausomų valstybių. Tuo tarpu, buvusios Nyderlandų Vakarų Indijos ir Prancūzijos Vakarų Indijos yra išlikę kaip vienos paskutiniųjų pasaulio kolonijų.

Remdamosis Monro doktrina Jungtinės Valstijos keletą kartų buvo įsiveržusios į Karibų jūros valstybes (viena paskutiniųjų - invazija į Grenadą 1983 m.).

Šaltojo karo metu Karibų jūros regionas buvo svarbi JAV-TSRS priešpriešos zona, daugiausia dėl Kubos orientacijos į socialistinį bloką. Kubos raketų krizės metu JAV laivynas blokavo Kubą, kad TSRS negalėtų į Kubą pervežti savo branduolinių raketų.

Iki šiol JAV regione turi savo karines bazes, tarp kurių ir bazė Kuboje.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Karibų jūros regiono priešistorė (ang.) 2011-08-05 iš Wayback Machine projekto.