Kanutas Ruseckas

Kanutas Ruseckas
Kanutas Ruseckas „Autoportretas“ 1842 m. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius.
Gimė	1800 m. vasario 22 d. Stebėkiai
Mirė	1860 m. rugsėjo 2 d. (60 metų) Vilnius
Palaidotas (-a)	Bernardinų kapinės
Tautybė	lietuvis
Tėvas	Jonas Ruseckas
Motina	Teresė Romanovičiūtė
Sutuoktinis (-ė)	Antanina Červinskytė
Vaikai	Julija Marija, Boleslovas Ruseckas, Virginija, Tadas
Veikla	dailininkas, tapytojas
Išsilavinimas	Troškūnų bernardinų vienuolyno kolegija
Alma mater	Vilniaus universitetas
Vikiteka	Kanutas Ruseckas

Kanutas Ruseckas (piln. Pranciškus Kanutas Felicijanas; 1800 m. vasario 22 d. Stebėkiuose – 1860 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse) – vienas ryškiausių XIX a. lietuvių dailininkų, tapytojų.

Kanuto Rusecko kapas Bernardinų kapinėse

Kanutas Ruseckas. Žmonos Antaninos Červinskytės portetas apie 1830 m. Krokuvos nacionalinis dailės muziejus

Ankstyvieji gyvenimo metai

Kanutas Ruseckas gimė 1800 m. vasario 22 d. Stebėkių kaime (Panevėžio rajone), smulkiųjų bajorų Jono ir Teresės Romanovičiūtės Ruseckų šeimoje. Be Kanuto šeimoje augo jo broliai Juozapas, vėliau tapęs kunigu, Feliksas ir Mauricijus - vėliau ūkininkavę. Su antrąja žmona Grasilda Prontnickyte Jonas Ruseckas susilaukė sūnaus Prospero ir dukters Adelės.

Kanutas Ruseckas jau nuo vaikystės rodė didelį susidomėjimą menu. Būdamas vaikas lipdydavo iš duonos minkštimo ar vaško išraiškingas žmonių ir gyvulių figurėles ir tuo stebino suaugusiuosius. 1809–1815 m. K. Ruseckas mokėsi Troškūnų bernardinų vienuolyno kolegijoje. 1816 m. jis įstojo į Vilniaus universiteto fizikos ir matematikos fakultetą. 1818 m. persivedė į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, buvo Jono Rustemo, Kazimiero Jelskio ir Juozapo Saunderso mokinys. Studijų metais Kanuto tėvai jau gyveno Paberžės seniūnijoje, tačiau neilgai, po dviejų metų jie persikėlė į Turgelių parapiją, t. y. nuo 1818 m. tėvas Jonas valdė Pavlovo dvarą. Vėliau tėvas, Kanutui gyvenant užsienyje, pirko Kernavėlės dvarą, kuriame įsikūrė.

1820–1821 m. K.Ruseckas lankė litografijos dirbtuvę. Studijuodamas priklausė Spindulingųjų draugijai, manoma, jog 1820–1821 m. buvo priimtas ir į Filomatų draugiją.

Prancūzijos ir Italijos laikotarpis

1821–1830 m., remiamas Adomo Jurgio Čartoriskio bei tėvo lėšomis, Kanutas Ruseckas tęsė dailės studijas Paryžiuje, Prancūzijos dailės akademijoje ir Romoje (be kitų, pas garsųjį danų skulptorių Bertelį Thorvaldseną ir prancūzų tapytoją Antoine’ą Jeaną Gros). Užsienyje K.Ruseckas gyveno ne vienas, o su žmona žydaite Antanina Červinskyte, su kuria prieš kelionę dailininką slapta Ukmergėje sutuokė brolis Juozapas. Pasiekęs Paryžių, K. Ruseckas iš karto pradėjo lankyti muziejus ir privačias galerijas, supirkinėti piešinius ir graviūras, privačiai studijavo tapybą Guillaume’o Guillono Lethiėre’o studijoje, nuo 1822 m. pavasario buvo priimtas ir į Dailės mokyklą (pranc. Ecole des Beaux-Arts).

Romoje Kanutas Ruseckas tobulinosi pas profesorių tapytoją Vinčenco Kamučinį bei pas skulptorių Bertelį Torvaldseną, vėliau tęsė studijas Romos Prancūzų akademijoje. Po ilgų pastangų, tarpininkaujant Rusijos imperijos pasiuntiniui Romoje ir remiantis palankiomis Vinčenso Kamučinio bei Bertelio Torvaldseno rekomendacijomis, 1826 m. K.Ruseckui buvo suteikta Vilniaus universiteto finansinė parama, už kurią jis turėjo per metus atlikti po dvi žymiausių tapybos darbų, esančių Romos kolekcijose, kopijas. Kanutas daug dirbo savarankiškai - ne tik universiteto galerijai, bet ir norėdamas tobulėti kopijavo senųjų meistrų darbus. Rusecko eskizų knygose užfiksuota beveik visa Roma: pavieniai architektūros paminklai, jų ansambliai, eksterjerai, interjerai, reprezentaciniai rūmai.

1823–1824 m. su kitais Romoje studijavusiais dailininkais (Jonu Trojanausku, Juliumi Miševskiu, Romanu Postemskiu, Vaitiekumi Korneliu Statleriu, Jonu Zelinskiu, Pranciškumi Pfanhauzeriu) sudarė lietuvių ir lenkų dailininkų būrelį. Gyvendamas Italijoje keliavo po šalį, tapydamas peizažus bei portretus. Aplankė Neapolį, Kaprio salą, Sorentą, Pompėją ir Herkulanumą, Tirolį ir kitas vietas. Šias keliones lydi eskizai, senųjų galerijų lankymas, antikinių kolekcijų apžiūros. K. Rusecko pamatyta ir piešiniuose, akvarelėse, aliejinės tapybos paveiksluose įamžinta Italija gerokai skyrėsi nuo tos, kokią ją atsiskleidė XVIII a. dailininkai. Ikonografinio tikslumo siekį jo darbuose pakeitė tapybiškumas, tariamą objektyvumą - individualaus ir netgi subjektyvaus požiūrio paieškos.

Italijoje gimė beveik visi Kanuto ir Antaninos Červinskytės Ruseckų vaikai. Apie sūnaus Boleslovo gimimą Kanutas dienoraštyje įrašė taip: „Šiandien 5 val. vakaro žmona pagimdė sūnų. (…) Šiandien pakrikštijome sūnų Boleslovo Mykolo Julijono Karolio vardais. Krikštynos buvo labai linksmos lenkiškoje kompanijoje”.

Paskutinieji gyvenimo metai Vilniuje

1831m. Kanutas Ruseckas su šeima sugrįžo į Vilnių. 1834 –1860 m. dirbo piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute (vienas iš jo mokinių buvo Alfredas Romeris). K.Ruseckas konservavo Šv. Kazimiero koplyčios freskas Vilniaus katedroje, atnaujino prancūzų kareivių apgadintą Šv. Teresės bažnyčios interjerą, nutapė bažnyčiai kelis paveikslus, taip pat Nukryžiuotojo freską Bernardinų bažnyčios frontone. 1848– 1852 m. bandė ūkininkauti, nuomojo netoli Vilniaus Dziekaniškių dvarą. 1856 m. kartu su V. Dmachausku ir K. Jelskiu mėgino įsteigti Vilniuje Meno mokyklą.

Kanutas Ruseckas mirė 1860 m. rugpjūčio 21 d. (pagal naująjį kalendorių – rugsėjo 2 d.) Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse šeimos kape prie anksčiau mirusios pirmosios žmonos ir sūnaus Mykolo.

Kūryba

K. Ruseckas yra vienas ryškiausių Vilniuje kūrusių XIX a. lietuvių dailininkų, romantizmo dailės atstovas. Jis nutapė daug religinių ir istorinių kompozicijų, portretų, peizažų, buitinio bei animalistinio žanrų paveikslų.

Nutapė altorinių paveikslų Vilniaus katedrai, Vilniaus Šv. Teresės, Salų, Giedraičių, Ukmergės, Svėdasų, Maišiagalos, Kreslaujos ir kt. bažnyčioms, „Nukryžiuotojo“ freską Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Restauravo molbertinę ir sienų tapybą: 1833 m. Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios freskas ir Aušros Vartų Švč. Dievo Motinos paveikslą, 1837 m. Michelangelo Palloni freskas Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Sukūrė portretų, kompozicijų, Vilniaus ir jo apylinkių peizažų, buitinio žanro paveikslų. Kanutas Ruseckas paliko daug portretų, Vilniaus vaizdų ir buitinių scenų („Pjovėja“, 1844; „Lietuvaitė su verbomis“, 1847). Dauguma (128) Rusecko darbų saugomi Vilniuje, kai kurie Varšuvoje ir Krokuvoje.

Kūrinių galerija

• Kanutas Ruseckas. „Lietuvaitė su verbomis“ XIX a. pab. (Lietuvos dailės muziejus)
• Kanutas Ruseckas.„Pjovėja“, 1844 m. (Lietuvos dailės muziejus)
• Kanutas Ruseckas.Vakarinės pamaldos Aušros Vartuose, 1846 m. (Lietuvos dailės muziejus)
• Kanutas Ruseckas. Sūnaus Boleslovo Rusecko portretas, (Lietuvos dailės muziejus)
• Kanutas Ruseckas. Stumbro medžioklė, (Lietuvos dailės muziejus)
• Kanutas Ruseckas. Antakalnis, dešinėje matyti Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia 1848 m. (Lietuvos dailės muziejus)

Vikiteka: Kanutas Ruseckas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai

1. Vladas Drėma. Kanutas Ruseckas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, .
2. Tomas Venclova. Vilniaus vardai. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. .
3. Kanutas Ruseckas Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
4. Rūta Janonienė. Vilniaus meno mokyklos auklėtiniai Italijoje XIX a. pirmoje pusėje.[2]
5. Irma Randakevičienė.Šiek tiek tikslesnių detalių apie dailininko Kanuto Rusecko giminystės ryšius, skelbta svetainėje „Voruta.lt", 2021.[3]
6. Kanuto Rusecko biografija Pasaulio anykštėnų bendrijos interneto svetainėje.[4]
7. Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810–2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. .
8. Marius Vyšniauskas. Italija Lietuvos dailininkų gyvenime, skelbta „Bernardinai.lt", 2014. [5]