Juozas Bakšys

Juozas Bakšys
Gimė	1884 m. rugsėjo 4 d. Asmalai, Kuktiškių valsčius
Mirė	1925 m. sausio 7 d. (40 metų) Kaunas
Palaidotas (-a)
Tėvai	Jurgis ir Cecilija Bakšiai
Veikla	kunigas, visuomenės veikėjas
Išsilavinimas	teologijos mokslų daktaras
Alma mater

Juozas Bakšys (1884 m. rugsėjo 4 d. Asmalai, Kuktiškių valsčius, Utenos apskritis – 1925 m. sausio 7 d. Kaunas) – Lietuvos kunigas, visuomenės veikėjas.

Biografija

Be jo šeimoje augo dar dvi seserys ir brolis. Tėvai iš Asmalų sodžiaus prieš 1898 m. persikėlė į Suolelius (Utenos parapija), kuriuose įsigijo apie 50 ha žemės. Prieš 1908 m. tėvas nusipirko Paraudės vienkiemį su 12 ha žemės iš Žulių, o Raudžio ežerą (dokumente „Raudės“) – iš Pakalnio. Vienkiemis buvo senas, prie pat ežero, namas mažas. Tad, vėliau persikėlė gyventi į Uteną, kurioje nusipirko namą. Tėvas supirkinėjo ir pardavinėjo ūkius Suoleliuose, Paraudėje, nes Juozą ir kitą jaunesnį sūnų Joną (mirė Panevėžyje 1918 m. vasario 4 d. apsikrėtęs dėmėtąja šiltine) leido mokytis į kunigus, dukterys taip pat įgijo mokslo.

Juozas mokėsi Kuktiškių pradinėje mokykloje. Mokslas jam sekėsi gerai, todėl tėvai ryžosi ir toliau jį leisti mokytis. Nuvežtas į Švenčionis jis išlaikė egzaminus į antrąją miesto mokyklos klasę. Baigęs keturias klases, dvejus metus Vilniuje mokėsi privačiai. 1903 m. išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus dvasinę seminariją. Egzaminus išlaikė gerai, tačiau susirinko daug kandidatų, kuriems buvo atėjęs karinės prievolės atlikimo laikas, tad jam patarta vienerius metus palaukti ir pasimokyti lotynų kalbos. Grįžęs pas tėvus jiems padėjo ūkyje. 1904 m. įstojo į seminariją; čia besimokant pradėjo formuotis jo tautiškasis supratimas ir pažiūros. 1908 m. baigė Vilniaus dvasinę seminariją su pagyrimu ir buvo įšventintas į kunigus. Jam pasiūlyta tęsti studijas. Per vasarą pasimokęs vokiečių ir prancūzų kalbų, tais pačiais metais išvažiavo į Austriją. 1912 m. baigė ir įgijo teologijos daktaro laipsnį.

1913–1916 m. Vilniaus Visų šventųjų bažnyčios vikaras ir lietuvių mokytojų kursų dėstytojas. Steigė lietuviškas organizacijas, rengė susirinkimus, vadovavo Vilniaus blaivininkams. Būdamas „Blaivybės“ draugijos pirmininkas, suorganizavo „Katalikų vyrų draugiją“, o 1916 m. spalio mėn. kartu su kitais kunigais įsteigė „Katalikų darbininkų draugiją“ ir prie jos labdaros valgyklą.

1914 m. Lietuvių laikinojo komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti, (vėliau – Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti) Centro komiteto narys, vicepirmininkas. 1916 m. sausio 14 d. Vilniuje išleido kalendorių 1916 metams „Vilniaus aidas“, kuris buvo išspausdintas 15 000 egz. tiražu. Spalvotą viršelį paruošė dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. 1916 m. liepos 18 d. vokiečių suimtas. Kartu suimti Jonas Vileišis, Antanas Smetona, Emilija Vileišienė, Jonas Basanavičius, Povilas Gaidelionis. Visi buvo tardomi dėl platinamų atsišaukimų prieš vokiečius. O 1916 m. gruodžio 2 d. vokiečių žandarų jis kartu su A. Smetona buvo suimtas Vilniaus geležinkelio stotyje, kai grįžo iš Kauno ir buvo kalinamas Lukiškių kalėjime. Tardytas dėl pasklidusių slaptų atsišaukimų, keliančių nepriklausomybės šūkius. 1917 m. balandžio 7 d. vyko susirinkimas dėl lietuviško laikraščio leidimo. Numatytas pavadinimas „Vilniaus aidas“, redakcija – A. Smetona, K. Šaulys, P. Bugailiškis, J. Bakšys, P. Klimas. Tik po didelių vargų 1917 rugsėjo 6 d. išleistas pirmas laikraščio „Lietuvos aidas“ numeris. Kun. J. Bakšys konfliktuodamas su vokiečių administracija dėl laikraščio leidimo net pateko į Lukiškių kalėjimą, kuriame praleido kelis mėnesius.

1917 m. gegužės 25 d. memorandume, kurį pasirašė 44 žymūs „visų Lietuvos lenkų politikos pakraipų“ atstovai, tarp jų ir Vilniaus vyskupijos administratorius , įteiktame Vokietijos reichskancleriui dr. von Bethman-Holvegui, reikalaujama, kad Lietuva su Lenkija sudarytų bendrą valstybę ir būtų neatskiriama jos dalis. O kai liepos 10 d. Vilniaus lietuvių veikėjai naujam Vokietijos kancleriui G. Michaeliui įteikė pasirašytą savo atsakymą – kontrmemorandumą, pabrėždami, kad lietuviai „negali kitaip sau vaizduotis savo ateities, kaip tik nepriklausomybės pavidalu“ ir „tas noras tapo nebeįveikiamas ir nebeišdildomas“, Vilniaus vyskupijos administratorius K. M. Michalkevičius J. Bakšį perkėlė dirbti į Merkinę, kurį laiką – Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigas.

1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniaus konferencijos dalyvis. 1919 m. Raudonosios armijos kariams užėmus Vilnių, vasario 1 d. J. Bakšys slapta, persirengęs civiliais rūbais, iš Vilniaus pabėgo, nes bolševikai jo ieškojo areštuoti ir išvežti į Rusiją kaip įkaitą. Gyvendamas Merkinėje skatino jaunimą imtis ginklo ir stoti savanoriais į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės, savo autoritetu bei gyvu žodžiu ypač paveikdamas Dainavos krašto jaunimą. 1919 m. liepos 8 d. į Merkinę įsiveržė 160 lenkų kariuomenės raitelių, kurie vėliau pasitraukdami suėmė ir išsivarė į Varėną kunigus ir J. Bakšį. Merkiniškiai kreipėsi lietuvių karinę vadovybę, prašydami už juos suimti keletą įtariamų lenkų. Kai Merkinės lietuvių komendantas Br. Balčiūnas įsakė suimti 12 žymesnių Merkinės lenkomanų, pilsudskininkai liepos 10 d. kunigus paleido.

1921 m. paskirtas Žiežmarių vidurinės mokyklos kapelionu. Bet jau 1921 m. rugsėjo 19 d. jo iniciatyva Pradžios Mokslo Departamentas kreipėsi raštu į Merkinės valsčiaus valdybą, siūlydamas Merkinėje steigti vidurinę mokyklą su sąlyga, kad vietos savivaldybė duotų mokyklai būstą, kuro ir aptarnavimą. Nuo 1921 m. spalio 10 d. pirmasis Merkinės progimnazijos direktorius. 1922 m. mokyklą lankė jau 118 mokinių. 1923 m. rugsėjo 16 d. iš Merkinės valsčiaus valdybos buvo perimtas visas dviejų aukštų namas, kuriame, grįždamas iš Vilniaus į Varšuvą buvo apsistojęs, susirgo ir 1648 m. gegužės 20 d. mirė karalius Vladislovas IV Vaza. Per porą mėnesių apgriautas didelis mūrinis namas pavirto gražia ir erdvia vidurine mokykla. Buvo atliktas kapitalinis remontas, kiemas išvalytas, aptvertas bei apsodintas medeliais.

Per jį Lietuvos Respublikos Vyriausybė palaikė ryšius su Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių veikėjais, siuntė jiems finansinę paramą. Už tai 1924 m. gruodžio 17 d. lenkų nacionalistų peršautas, sunkiai sužeistas ir netrukus mirė.

Bendradarbiavo lietuvių spaudoje: 1909–1924 m. „Vienybėje“, 1913–1915 m. „Aušroje“ (1914 m. birželio – 1915 m. balandžio mėn. faktiškas šio laikraščio redaktorius).

Šaltiniai

1. Gintaras Lučinskas. Kunigas Juozas Bakšys (1884–1925), Voruta, 2009-06-26
2. Juozas Bakšys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 710 psl.