Juozapas Tiškevičius II

Juozapas Tiškevičius II lenk. Józef Tyszkiewicz
Tiškevičiai
Leliva
Gimė	1835 m. lapkričio 8 d. Vilnius
Mirė	1891 m. gegužės 26 d. (55 metai) Kretinga
Palaidotas (-a)	Kretingos Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus
Tėvas	Juozapas Mykolas Tiškevičius
Motina	Ona Zabielaitė
Sutuoktinis (-ė)	Sofija Horvataitė
Vaikai	Sofija Juozapas Aleksandras Vladislovas Antanas Juozapas Feliksas Marija Jonas Motiejus Kazimieras.
Veikla	Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas, Rusijos imperijos karinis veikėjas, žemvaldys, investuotojas.

Juozapas Tiškevičius (lenk. Józef Tyszkiewicz, 1835 m. lapkričio 8 d.Vilniuje – 1891 m. gegužės 26 d.Kretingoje) – Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas, Rusijos imperijos karinis veikėjas, dvarininkas-žemvaldys, investuotojas.

Sofija ir Juozapas Tiškevičiai, Oto van Bošo nuotr., Frankfurtas prie Maino, 1882–1885 m.

Kretingos dvaro rūmai XXI a.

Biografija

Pakrikštytas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos. Tėvas Juozapas Mykolas Tiškevičius, motina Ona Zabielaitė. Broliai Mykolas, Jonas Vytautas ir Vladislovas Tiškevičiai.

Augo Trakų Vokėje, Valažine, Lietuvos grafų Tiškevičių giminės lopšyje – Lahoiske. Mokėsi Sankt Peterburgo pažų korpuse ir karo mokykloje.

Šeima

1860 m. birželio 29 d. Barbarove (Baltarusija) vedė Sofiją Horvataitę. Susilaukė 12-kos vaikų, iš kurių užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros:

• Sofija Tiškevičiūtė (1862–1862 m.)
• Juozapas Tiškevičius (1863–1867 m.)
• Aleksandras Tiškevičius (1864–1945 m.)
• Vladislovas Tiškevičius (1865–1936 m.)
• Antanas Tiškevičius (1866–1920 m.)
• Juozapas Tiškevičius (1868–1917 m.)
• Feliksas Tiškevičius (1869–1933 m.)
• Marija Tiškevičiūtė (1871–1943 m.)
• (1874–1958 m.)
• (1875–1953 m.)
• Jonas Motiejus Tiškevičius (1877–1877 m.)
• Kazimieras Tiškevičius (apie 1878–1878 m.)

Įsivaikino ir užaugino tris nesantuokinius vaikus, kurių susilaukė iki santuokos.

Valstybės tarnyba

Tapęs Rusijos imperijos kariuomenės karininku, buvo paskirtas į Vilniuje dislokuotą I Sumų husarų pulką, tarnavo Vilniaus generalgubernatorių ir Vladimiro Nazimovo adjutantu.

1863 m. adjutanto pareigų atsisakė, tarnavo husarų kariuomenėje. Į atsargą dėl ligos 1881 m. išėjo būdamas pulkininkas.

Dvarai

Paveldėjo Izabelino dvarą netoli Valažino bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Įsigijo Lentvario, Užutrakio, Kairėnų, Kretingos, Pašėtės (Lietuvoje), , , , Lelčicų (Baltarusijoje) ir kitus dvarus.

Iš viso jam priklausė 27 dvarai, buvę Vilniaus, Minsko, Kauno ir Kuršo gubernijose, kurie davė didžiausias pajamas. Nemažai uždirbo iš miško medžiagos eksporto.

Paveldėtoje Palangoje, kairiajame Rąžės upelio krante 1877–1880 m. įkūrė kurortą su kurhauzu, gydyklomis ir maudyklėmis.

Vilniuje gyveno Trakų gatvėje, žmonai priklausančiuose rūmuose. Užmiesčio šeimos rezidenciją įsirengė Lentvario dvare, kuriame prie ežero 1855–1865 m. pastatė šveicariško stiliaus rūmus, pradėjo kurti parką.

Po 1875 m. rezidenciją perkėlė į Kretingą. Joje rekonstravo rūmus, pristatė oranžeriją, kurioje įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų Žiemos sodą. 1882 m. rūmuose įvedė pirmąją telefono ryšio liniją, sujungusią Kretingą su Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio ir Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio rūmais. Žiemos sodui apšviesti 1883 m. atidarė pirmąją Lietuvoje elektrinę. 1884 m. pastatė pirmą mūrinį tiltą Kretingoje, sujungusį dvarą su vienuolynu.

Kretingos dvaro rūmai XIX a.

Reprezentacines rūmų sales puošė senoviniai, daugiausia – ampyro stiliaus baldai, François Bouchero, Anthony van Dycko ir kitų Vakarų Europos dailininkų paveikslai. Tik baltosios salės baldai buvo Liudviko XV, didžiojo valgomojo – secesinio, o mažojo valgomojo – pseudogdansko stiliaus. Rūmų koplyčioje kabėjo dailininko Valentino de Boulogne paveikslas „Keturi evangelistai“, nežinomo italų menininko nutapyta „Madona“, XVII a. ant lentų tapytos ir iš Italijos parvežtos Kryžiaus kelio stotys, nežinomo autoriaus paveikslas „Ecce Homo“. Šį paveikslą grafas parsivežė iš rusų griaunamos Šv. Juozpo katalikų bažnyčios Vilniuje, labai brangino ir laikė stebuklingu. Didžiajame valgomajame buvo 3 dideli religinio turinio gobelenai.

Rūmuose turėjo numizmatikos rinkinį, medžioklės trofėjų kolekciją, žymesnių giminės narių portretų galeriją, kurioje buvo galima pamatyti Logoisko šakos pradininko Vosyliaus Tiškovičiaus, Biržų linijos įkūrėjo Mykolo Tiškevičiaus, LDK kariuomenės generolo leitenanto Antano Tiškevičiaus, Vilniaus kanauninko Mikalojaus Tiškevičiaus, Biržų savininko Jono Tiškevičiaus ir kitus portretus.

Grafas pertvarkė parką, kurį kūrė vokiečių parkų architektas Johanas Larasas, dvaro matininkas Jonas Šostakas ir daržininkas Liudvikas Haidukas. ir matininkas Vladislovas Šostakas.

Parkas buvo geometriško plano, karpomų liepų alėjomis padalintas į 4 stačiakampius, kurių viduryje įrengta po fontaną. Parke augo introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, gėlynai, stovėjo altanos ir antikinės skulptūros. Šiaurinėje dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai. Prie tvenkinio priešais rūmus buvo įruoštas krioklys, supiltas altanos kalnelis, pastatyti didžiuliai akmenys-suolai. Antrajame tvenkinyje dvariškiai mėgo maudytis, irstytis valtele, pasėdėti supiltoje salelėje. Prie jo stovėjo dvaro ligoninės ir prieglaudos pastatas.

Parkas ir sodas buvo pavadinti bendru vardu – Vasaros sodu. Vasarą jame grodavo karinis kazokų, o 1884–1891 m. – dvaro orkestrai. Jo branduolį sudarė profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai ir vengrai, atvykę su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos.

Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje – plytinę ir uostą, iš kurio grafo garlaivis „Feniksas“ plukdė į Liepoją plytas ir žemės ūkio produkciją, o iš Liepojos – poilsiautojus.

Grafas buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos narys.

Mirė Kretingoje, pašarvotas buvo Palangoje. Paskutinėn kelionėn į Kretingą išvežtas ant katafalko, kurį traukė keturi juodai apdengti arkliai. Karstas buvo pastatytas parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje. 1893 m. sūnui Aleksandrui pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą kapinėse pastačius šeimos koplyčią, palaikai perkelti į jos rūsį.

Šaltiniai

1. Naujuoju stiliumi – lapkričio 20 d.
2. Naujuoju stiliumi – birželio 7 d.
3. „Vilniaus Šv. Jonų RKB gimimo metrikų knyga 1833-1835 m.“.
4. Juozapas Tiškevičius II. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.
5. . Połąga i Kretynga za życie mojego ojca. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 16, b. 127
6. Sofijos Tiškevičienės pažyma dėl išlaidų elektrinės statybai. 1883 m. – Kretingos muziejaus mokslinio archyvo Tiškevičių fondas
   Julius Kanarskas. Kretingos istorijos bruožai. – Kaunas: V-3 studija, 2018. – P. 184-185
7. Julius Kanarskas. Kretingos dvaro parko istorija. – Švyturys – 2017 m. liepos 12 d. 2018-08-04 iš Wayback Machine projekto.
8. Šostakas. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka. Kretingos personalijų žodynas 2014-12-04 iš Wayback Machine projekto.
9. Haidukas. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka. Kretingos personalijų žodynas 2014-12-04 iš Wayback Machine projekto.

• Julius Kanarskas. Kretingos dvaro savininkai. – Kretinga (Klaipėda: Druka), 2009
• Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai. – Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvare. – Kretinga (Klaipėda: Druka), 2010. – P. 10-21
• Kretingos m. Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus 2014-10-23 iš Wayback Machine projekto.
• . Grafų Tiškevičių sarkofagai rasti apiplėšti. – Lietuvos žinios, 2014 m. spalio 18 d.
• Kretingos kapinėse rasti ilgai ieškoti didikų palaikai

Nuorodos

• Palangos gintaro muziejus 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.