Johanas Laidoneris est Johan Laidoner rus Иван Яковлевич Лайдонер 1884 m vasario 12 d Viljandžio apskritis 1953 m kovo 1

Johanas Laidoneris (est. Johan Laidoner, rus. Иван Яковлевич Лайдонер, 1884 m. vasario 12 d. , Viljandžio apskritis – 1953 m. kovo 13 d. Vladimiras, Rusija) – Estijos karinis, politinis ir valstybės veikėjas, generolas.

Johanas Laidoneris est. Johan Laidoner rus. Иван Яковлевич Лайдонер

Gimė	1884 m. vasario 12 d. , Viljandžio apskritis
Mirė	1953 m. kovo 13 d. (69 metai) Vladimiras, Rusija
Vaikai	Mikaelis

Veikla	Estijos karinis, politinis ir valstybės veikėjas, generolas

Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas

Vikiteka	Johan Laidoner

Biografija

Gimė neturtingoje valstiečių šeimoje. 1892–1894 m. mokėsi Viratsi pradžios mokykloje, 1895–1897 m. mokėsi Viratsi 1-oje valsčiaus mokykloje, 1900 m. baigė Viljandžio rusų gimnaziją. Nuo 1901 m. savanoriu tarnavo Rusijos imperijos kariuomenės Kamos 110-ajame pėstininkų pulke Kaune. 1905 m. Vilniaus karo mokyklą baigė pirmuoju junkeriu, apdovanotas auksiniu laikrodžiu su valstybės herbu. Jaunasis podporučikas tarnybą tęsė Gruzijos mieste dislokuotame Jerevano 13-ame leibgvardijos pulke, kurio garbės vadas buvo imperatorius Nikolajus II. Nuo 1908 m. rugpjūčio 9 d. poručikas, nuo 1912 m. rugpjūčio 9 d. štabskapitonas. 1911 m. vedė Peterburgo konservatorijos studentę iš Vilniaus Mariją Kruševską, jiems 1913 m. gimė sūnus Mikaelis. 1912 m. Sankt Peterburge baigė Imperatoriškąją . Paskirtas Kaukazo 1-ojo šaulių pulko kuopos vadu.

Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. 1914 m. kovojo Austrijos fronte Galicijoje. 1915 m. 21-osios pėstininkų divizijos štabo adjutantas, 1916 m. Vakarų fronto štabo žvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas, nuo 1916 m. rugpjūčio 15 d. papulkininkis. 1917 m. Rusijos imperijos kariuomenės divizijos štabo viršininkas.

Įvykus 1917 m. Vasario revoliucijai, Rusijos laikinoji vyriausybė pradėjo formuoti nacionalinius dalinius. J. Laidoneris paskirtas Estų divizijos vadu. 1917 m. gruodžio mėn. – 1918 m. vasario mėn. Estijos Pirmosios divizijos vadas, bolševikų atleistas dėl griežtos drausmės 5000 kareivių ir 1000 karininkų turėjusioje divizijoje. Kai Estiją užėmė Vokietijos kariuomenė, pasitraukė į Petrogradą. Grįžo, kai įvyko Vokietijos lapkričio revoliucija ir, pasitraukus vokiečių daliniams, savo invaziją pradėjo Raudonoji armija.

Per Estijos nepriklausomybės kovas nuo 1918 m. gruodžio 14 d. operatyvinio štabo viržininkas, nuo 1918 m. gruodžio 23 d. iki 1920 m. kovo mėn. vyriausiasis vadas. Jam pavyko per trumpą laiką vėl suburti estų karius ir mobilizuoti juos kovai su bolševikais. Nuo 1918 m. balandžio 4 d. pulkininkas, nuo 1919 m. sausio 20 d. generolas majoras, nuo 1920 m. kovo 26 d. generolas leitenantas. Jo vadovaujama Estijos kariuomenė sėkmingai kovojo su bolševikais ir jau 1919 m. vasario mėn. išstumti juos iš šalies teritorijos. Vėliau estai rėmė rusų generolo Nikolajaus Judeničiaus Šiaurės vakarų armijos veiksmus. 1920 m. vasario 2 d. su Sovietine Rusija buvo pasirašyta , kuria Rusija pripažino Estijos valstybės nepriklausomybę ir suverenumą. 1920 m. išėjo į atsargą.

1920 m. gruodžio mėn. Estijos I Valstybės susirinkimo atstovas.1924 m. gruodžio mėn. per Kominterno inspiruotą komunistų pučą, vėl trumpam paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu. 1924–1929 m. vėl parlamento narys, atstovavo Agrarų susivienijimui. 1925 m. Vadovavo Tautų lygos komisijai, sprendusiai Turkijos ir Irano teritorinį ginčą.

Kilus grėsmei valdžioje įsitvirtinti fašistuojančiam vabsų judėjimui 1934 m. kovo 12 d. su ministru pirmininku įvykdė valstybės perversmą ir įvedė karinį valdymą. 1934–1940 m. vėl vyriausiasis kariuomenės vadas. 1939 m. generolas. Estiją okupavus TSRS kariuomenei 1940 m. birželio mėn. pašalintas iš pareigų, liepos mėn. ištremtas į Penzą. 1941 m. liepos 26 d. NKVD suimtas, laikytas Kirovo kalėjime. 1942 m. kovo mėn. tardymas buvo sustabdytas „iki ypatingojo potvarkio“. 1945–1952 m. laikytas Ivanovo kalėjime. 1952 m. balandžio 16 d. „už kontrrevoliucinę ir antitarybinę veiklą“ Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 m. kalėjimo su turto konfiskavimu. 1952 m. balandžio 30 d. pekeltas į Vladimiro kalėjimą.

Mirė kalėjime, bendrame kape Kunigaikščio Vladimiro kapinėse palaidotas ir tą pačią dieną miręs Lenkijos pasipriešinimo Antrojo pasaulinio karo metais vadovas . Tiksli kapo vieta nežinoma. Memorialinė lenta ant kapinių vartų atidengta 1999 m. vasario 12 d. pagal sutartį tarp Estijos ir Rusijos Federacijos. 2007 m. pavasarį atminimo lenta buvo išniekinta.

Įvertinimas

1912 m. III laipsnio ;
1915 m. Rusijos ginklas;
1938 m. Baltojo erelio ordinas;
Lenkijos ;
Estijos Laisvės kryžiaus ordinas už karinius nuopelnus;
Laisvės kryžiaus ordinas už nuopelnus valstybei;
Anglijos .

Nuorodos

Johano Laidonerio muziejus

Šaltiniai

Johanas Laidoneris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 424 psl.

[1] Johanas Laidoneris. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 424 psl.