Italikų-keltų kalbos

Italikų-keltų kalbos
Paplitimas	Šiaurės Europa Vakarų Europa Pietų Europa
Kilmė	indoeuropiečių >italikų-keltų?^(hipotezė)
Klasifikacija	Italikų kalbos > romanų kalbos Keltų kalbos †? †?

Italikų-keltų kalbos, arba keltų-italikų hipotezė – lingvistinis požiūris, pagal kurį italikų ir keltų kalbos laikomos artimiausiomis giminaitėmis, kilusiomis iš bendros prokalbės. Ši hipotezė grindžiama daugybe bendrų bruožų, kurių neturi kitos indoeuropiečių kalbos, taip pat dideliu kiekiu vienodos leksikos, sutinkamos antikinio laikotarpio užrašuose.

Šalininkų argumentai

Italikų-keltų kalbų giminingumo hipotezę pirmasis iškėlė A. Mejė. Jis ir jo šalininkai lyginamuoju metodu rekonstravo vadinamąją italikų-keltų prokalbę ir teigė ją egzistavus III–II tūkstantmetyje pr. m. e. Pietų–Vidurio Europoje (nesiedami su konkrečia archeologine kultūra). Po to, kai 1966 m. šią hipotezę sukritikavo, ji neteko daug šalininkų, nors iki šiolei ją palaiko nemažai kalbininkų, pavyzdžiui F. Kortlandtas.

2002 m. D. Rindžas, T. Vornau (T. Warnow) ir A. Teilor (A. Taylor) publikavo straipsnį, kuriame, greta tradicinių istorinės kalbotyros metodų pasitelkdami kompiuterinius metodus, italikų-keltų hipotezės naudai pateikė naujų argumentų, o 2007 m. F. Kortlandtas pasiūlė italikų-keltų prokalbės rekonstrukciją.

Morfologiniai sutapimai

Pagrindinės sutampančios formos italikų ir keltų kalbose:

1. tematinis kilmininkas su galūne -ī (dominus, dominī). Tiek italikų (Popliosio Valesiosio, Lapis Satricanus), tiek keltų ( -oiso, keltiberų k. -o) kalbose sutinkami ir praindoeuropietiško kilmininko *-osyo pėdsakai, kas galėtų rodyti, jog kilmininkas su -ī abiejose kalbų grupėse išplito paraleliai (arba dėl arealinės sąveikos). Kilmininkas su -ī lyginamas su sanskrito ī kamieno moteriškosios giminės daiktavardžiais, tačiau toks kilmininkas gali būti palyginti vėlyvas, nepriklausomai išsirutuliojęs, reiškinys. Jis taip pat gretinamas su moteriškosios giminės ilguoju ī kamienu ir i mutacija luvių kalboje.
2. subjunktyvas su ā: tiek italikų, tiek keltų kalbose jis kilęs iš išnykusio optatyvo su *-ā-. Toks optatyvas nežinomas kitoms indoeuropiečių kalboms, tačiau būtojo laiko priesaga -ā- sutinkama baltų, slavų (šiuo metu išnykusi daugumoje slavų kalbų) ir tocharų kalbose, taip pat, matyt, hetitų kalbos -ahh-.
3. aoristo ir perfekto susiliejimas į vieną būtąjį laiką. Kritikų manymu, tai yra vėlyvas reiškinys, įvykęs abiejų kalbų grupių prokalbėse tada, kai jos pradėjo kontaktuoti.
4. aukščiausiasis laipsnis su priesaga, kurios praindoeuropietiška išraiška būtų *-ism̥mo- (lot. fortis, fortissimus 'stiprus, stipriausias', sen. air. sen, sinem 'senas, seniausias', osk. mais, maimas 'daugiau, daugiausia'), nors dauguma kitų indoeuropiečių kalbų aukščiausiąjį laipsnį sudaro su praindoeuropietiška priesaga *-isto- (skr. urús, váriṣṭhas 'platus, plačiausias', sen. gr. καλός, κάλλιστος 'gražus, gražiausias', sen. skand. rauðr, rauðastr 'raudonas, raudoniausias', taip pat, žinoma, ang. k. aukščiausiojo laipsnio priesaga -est). Vis dėlto panaši aukščiausiojo laipsnio priesaga (-im- < ide. *-ṃmo-) vartota baltų kalbose (prūs. auctimien 'aukščiausią'). Italikų-keltų aukščiausiojo laipsnio priesaga, kilusi iš ide. *-ism̥mo-, susidarė susiliejus indoeuropiečių prokalbės aukštesniojo laipsnio priesagai *-is- su aukščiausiojo laipsnio priesaga *-m̥mo- (kaip kad priesaga *-isto- yra kilusi iš aukštesniojo laipsnio priesagos *-is- + papildoma priesaga *-t(o)-).
5. žodžio pradžios *p asimiliavimasis su tolesniu *kʷ, kas sudarė prielaidas kitam reiškiniui – *p nukritimui žodžio pradžioje keltų kalbose:

ide. *penkʷe 'penki' > lot. quinque; sen. air. cóic

ide. *perkʷu- 'ąžuolas' > lot. quercus; goidelų tautovardis Querni, plg. Hispania Querquerni.

ide. *pekʷ- 'ruošti (maistą)' > lot. coquere; val. poeth 'karštas' (valų kalbos p atsirado iš keltų prokalbės *kʷ)

Pradžioje manyta, kad neveikiamoji rūšis su r (mediopasyvas) yra tik italikų-keltų kalboms būdinga naujovė, tačiau vėliau panašios formos buvo rastos anatolų ir tocharų kalbose.

Leksiniai sutapimai

Be kitų sutapimų, paminėtina daugybė bendrų žodžių, pavyzdžiui, dažnai naudojamų metalų pavadinimai (aukso, sidabro, alavo), žodis 'vyras' (lot. vir, škot. gėl. fir, plg. liet. vyras), nors kitose indoeuropiečių kalbose vartojami kitokie žodžiai.

Luzitanų, venetų ir liburnų kalbos

(Portugalija) pasižymi ypatybėmis, jungiančiomis ją ir su keltų, ir su italikų kalbomis, todėl luzitanų kalbą sudėtinga klasifikuoti.

Kita vertus, senoji venetų (Šiaurės Rytų Italija; kalba žinoma iš įrašų ir vardų) ir (Dalmatija, Istrija; kalba žinoma iš daugybės vardų) kalbos gana panašios į italikų kalbas, tačiau nepasižymi kokiomis nors jas su keltų kalbomis suartinančiomis ypatybėmis, todėl ne vienoje koncepcijoje italikų-keltų grupė išplečiama į italikų-keltų-venetų kalbų grupę.

Materialioji kultūra

M. Gimbutienė laikėsi hipotezės, kad praitalikai, kilę iš Šiaurės Alpių (pietų germanų) laidojimo laukų kultūros grupės, prasiskverbė į vidurio ir šiaurės Italiją, o tos pačios kultūros Vidurio Dunojaus grupė (Adrijos venetai ir ilyrai) įsikūrė Venete, Apulijoje ir Sicilijoje. Ji atkreipė dėmesį į šiųdviejų laidojimo laukų kultūros geografinių grupių keramikos ir keramikos panašumą. Šiuo metu kurganų hipotezės šalininkai paprastai teigia, kad italikų-keltų vienovė iširo anksčiau.

Kritikų argumentai

Dažniausia alternatyvi keltų ir italikų kalbų panašumų interpretacija – tai ilgalaikė, glaudi abipusė prokalbių arealinė sąveika. Kaip pažymi K. Votkinsas (1966), „-ī (kilmininko) bendrumas italikų ir keltų kalbose labiau aiškintinas ankstyvais kontaktais, o ne pradine vienove“. Numanomas kalbų kontaktų laikotarpis galėjęs būti vėlyvesnis negu šalininkų siūlomas kalbos skilimas – galbūt iki I tūkstantmečio pr. m. e. pradžios.

Vis dėlto, jei kai kurios bendrosios formos iš tiesų yra archaizmai, – kitose šakose išnykę indoeuropiečių prokalbės elementai, – po indoeuropiečių prokalbės skilimo anaiptol nebūtina kurti ypatingo šiųdviejų kalbų šakų giminingumo modelio. Italikų ir ypač keltų kalbos taip pat turi daug bendrų archajiškų ypatybių su anatolų ir tocharų kalbomis.

Literatūra

• Jay Jasanoff, "An Italo-Celtic isogloss: the 3 pl. mediopassive in *-ntro, " in D. Q. Adams (ed.), Festschrift for Eric P. Hamp. Volume I (= Journal of Indo-European Studies Monograph 23) (Washington, D.C., 1997): 146–161.
• Winfred P. Lehmann, „Frozen Residues and Relative Dating“, in Varia on the Indo-European Past: Papers in Memory of Marija Gimbutas, eds. Miriam Robbins Dexter and Edgar C. Polomé. Washington D.C.: Institute for the Study of Man, 1997. pp. 223-46
• Winfred P. Lehmann, „Celtic among the Indo-European dialects“, in Zeitschrift für celtische Philologie 49-50, Issue 1 (1997): 440-54.
• Schmidt, Karl Horst, „Contributions from New Data to the Reconstruction of the Proto-Language“. In: Polomé, Edgar; Winter, Werner eds. (1992). Reconstructing Languages and Cultures (1st leid.). Berlin, New York City: Mouton de Gruyter. pp. 35—62. ISBN . OCLC 25009339. {{}}: |author= turi bendrinį pavadinimą ()CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()

Išnašos

1. Kruta, Venceslas (1991). The Celts. Thames and Hudson. p. 54.
2. Kruta, Venceslas (1991). The Celts. Thames and Hudson. p. 55.
3. Tamburelli, Marco; Brasca, Lissander (2018-06-01). „Revisiting the classification of Gallo-Italic: a dialectometric approach“. Digital Scholarship in the Humanities (anglų). 33 (2): 442–455. doi:10.1093/llc/fqx041. ISSN 2055-7671.
4. Prósper, Blanca Maria; Villar, Francisco (2009). „NUEVA INSCRIPCIÓN LUSITANA PROCEDENTE DE PORTALEGRE“. EMERITA, Revista de Lingüística y Filología Clásica (EM). LXXVII (1): 1–32. Nuoroda tikrinta 2022-08-28.
5. Villar, Francisco (2000). Indoeuropeos y no indoeuropeos en la Hispania Prerromana (ispanų) (1st leid.). Salamanca: Ediciones Universidad de Salamanca. ISBN . Nuoroda tikrinta 2022-08-28.
6. Дыбо В. А. (2013). „Диалектное членение праиндоевропейского по акцентологическим данным“. Вопросы языкового родства/Journal of Language Relationship. 9: 93–108.
7. Watkins, Calvert, „Italo-Celtic Revisited“. In: Birnbaum, Henrik; Puhvel, Jaan eds. (1966). Ancient Indo-European dialects. Berkeley: University of California Press. pp. 29–50. OCLC 716409. {{}}: |author= turi bendrinį pavadinimą ()CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()
8. Kortlandt, Frederik H. H., «More Evidence for Italo-Celtic», in Ériu 32 (1981): 1-22.
9. „Indo-European and Computational Cladistics“. Transactions of the Philological Society. Oxford: Blackwell Publishing. 100, nr. 1: 59–129. 2002 m., 3 mėn. doi:10.1111/1467-968X.00091. ISSN 0079-1636. OCLC 195112762. BL Shelfmark 8993.670000. {{}}: Citata turi nebenaudojamą parametrą |authors= (); Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
10. Kortlandt, Frederik H. H., Italo-Celtic Origins and Prehistoric Development of the Irish Language, Leiden Studies in Indo-European Vol. 14, Rodopi 2007, .
11. Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. p. 27.
12. „-issimus“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2022-08-28.
13. Meier-Brügger, Michael; Fritz, Matthias; Mayrhofer, Manfred (2003). Indo-European Linguistics. Berlin; New York: Walter de Gruyter. p 325,
14. Fortson, Benjamin W., IV (2004). Indo-European Language and Culture. Blackwell Publishing.p. 121,
15. Andrew L. Sihler, New Comparative Grammar of Greek and Latin, Oxford University Press (1995), p.145, § 141.
16. M.Gimbutas — Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe p.339-345-346
17. Nils M. Holmer, „A Celtic-Hittite Correspondence“, in Ériu 21 (1969): 23-24.