Ilgieji ir trumpieji balsiai

Ilgieji ir trumpieji balsiai – balsiai, vieni kitų atžvilgiu pasižymintys didesniu arba mažesniu ilgumu. Balsių ilgumo priešprieša – vienas iš balsių prozodijos požymių (drauge su ).

Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje ilgieji balsiai žymimi ženklu ː

Daugybėje kalbų balsių ilgumas gali būti kirčio dalimi.

Ilgieji balsiai gali susidaryti susijungus dviem vienodos kokybės balsiams morfemų sandūroje; tokius balsius įprasta vadinti dvigubais.

Ilgieji balsiai tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje, kaip ir sudvigubinti priebalsiai (geminatos), žymimi ženklu ː – [aː], [oː], [iː] ir pan.

Ilgosios ir trumposios balsių fonemos

Daugybėje kalbų (lotynų, anglų, vokiečių, čekų, lietuvių ir kitose) ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša yra foneminis požymis (ilgieji ir juos atitinkantys trumpieji balsiai atstovauja skirtingoms fonemoms). Tokių kalbų balsyne ilgieji balsiai nuo priešinamų su jais trumpųjų skiriasi tiek ilgesne tarimo trukme, tiek ir kai kuriomis artikuliavimo ypatybėmis: pavyzdžiui, anglų kalbos ilgasis [iː] yra uždaresnis ir priešakesnis, o trumpasis [ɪ] – atviresnis ir ne toks priešakinis; vokiečių kalbos trumpasis [ʊ] yra atviresnis ir ne toks užpakalinis kaip ilgasis [uː] ir t. t. Vadinasi, balsių trukmės skirtumą lydi kokybės skirtumas.

Ilgųjų ir trumpųjų balsių tarimo trukmės skirtumas reiškiasi nevienodai: jų skirtumas maksimalus, jei ilgieji ir trumpieji balsiai nesiskiria kokybiškai, ir minimalus, jei skiriasi ilgųjų ir trumpųjų balsių tarimas (jų eilė, pakilimas ir t. t.).

Balsių ilgumas kirčiuotoje padėtyje

Balsių ilgumo skirtumus gali lemti jų padėtis kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse, jei tam tikroje kalboje balsių ilgumas yra vienas iš kirčio komponentų. Tokie balsyno skirtumai būdingi kalboms, kuriose fonemų sistemoje ilgumas gali būti tiek relevantiškas, tiek ir nerelevantiškas. Tokiu būdu anglų ir rusų kalbose balsių ilgumas yra svarbus kirčio komponentas, todėl kirčiuotas balsis visda ilgesnis už nekirčiuotą, be to, rusų kalboje labiausiai trumpėja antrojo prieš kirtį skiemens balsiai. Rusų kalbos vartotojams, ilguosius balsius suvokiantiems kaip kirčiuotus, čekų kalbos žodžiai su ilgu antruoju skiemeniu, pavyzdžiui, motýl 'drugelis', skamba lyg kirčiuojami antrame skiemenyje, nors iš tiesų čekų kalboje kirtis visada krenta į pirmąjį skiemenį. Turinčiose ilgųjų ir trumpųjų balsių priešpriešą kalbose, pavyzdžiui, senojoje graikų, su kirčiu nesusietas ilgumas gali turėti įtakos kirčio įvairovei.

Pasaulio kabose

Baltų kalbos

Trumpieji ir ilgieji balsiai turėti jau baltų prokalbėje. Balsių ilgumo skirtumas išlaikomas ir dabartinėse baltų kalbose, jis nepriklauso nuo kirčio – ilgieji balsiai tariami tiek kirčiuotoje, tiek nekirčiuotoje padėtyje.

Lietuvių kalboje vartojami tokiomis raidėmis žymimi trumpieji balsiai, skliausteliuose nurodant tarimą: a ([ɐ]), e ([ɛ]), i ([ɪ]), u ([ʊ]), tarptautiniuose žodžiuose – trumpasis o ([ɔ]). Lietuvių kalboje kirčiuoti [ɐ], [ɛ] tam tikrose padėtyse pailgėja ir tariami kaip [ɑː], [æː] (kãsa, nẽša). Lietuvių kalboje vartojami šie ilgieji balsiai: o ([oː]), ė ([eː]), y ([iː]), ū ([uː]) bei vadinamosiomis nosinėmis raidėmis žymimi ilgieji balsiai ą ([ɑː]), ę ([æː]), į ([iː]), ų ([uː]).

Latvių kalboje turima panaši trumpųjų balsių sistema: a ([a]), e ([æ] / [ɛ]), i ([i]), u ([u]) ir skoliniuose trumpasis o ([ɔ]). Latvių kalboje trumpieji balsiai [a], [æ] / [ɛ] visada lieka trumpi. Latvių kalbos ilgieji balsiai: ā ([aː]), ē ([æː] / [ɛː]), ī ([iː]), ū ([uː]) bei tarptautiniuose žodžiuose o ([ɔː]); savuose latvių žodžiuose raidė o žymi dvibalsį uo (/u̯ɐ/). Savo ruožtu rytų baltų dvibalsis /u̯ɐ/ yra kilęs iš baltų prokalbės ilgojo balsio /ō/.

Prūsų kalbos balsių sistema buvo artima lietuvių ir latvių sistemoms, nors tikslią fonetinę balsių vertę įvardyti sunku. Turėti raidėmis a, e, i, u žymėti trumpieji balsiai. Priklausomai nuo tarmės, rašytinio šaltinio, ilgieji balsiai kartais buvo siaurinami arba dvibalsinami, jie žymimi raidėmis ā (ū, o, oa), e (ī, ee, ea, ey), i (ei, ij), u (ou). Prūsų kalboje baltų prokalbės ilgasis balsis /ō/ ir ilgasis balsis /ā/ buvo sutapę.

Slavų kalbos

Ilgieji ir trumpieji balsiai buvo būdingi slavų prokalbei.

Praslaviškų dialetų pagrindu formuojantis slavų kalboms daugumoje jų balsių ilgumo ir trumpumo priešprieša išnyko, išskyrus čekų, slovakų ir serbų-kroatų kalbas. Šiose kalbose turimos penkios ilgųjų ir trumpųjų balsių poros: /ā/, /ē/, /ī/, /ō/, /ū/ – /a/, /e/, /i/, /o/, /u/. Rašyboje ilgieji balsiai daugiausia žymimi diakritiniu ženklu akūtu: čekų kalboje – á, é, í (ý), ó, ú (daugelyje žodžio padėčių – ů); slovakų kalboje – á, é, í, ó, ú; serbų-kroatų kalboje ilgieji balsiai nežymimi.

Bendrinėje slovėnų kalboje nėra ilgųjų balsių; vis dėlto slovėnų fonetinėje sistemoje septyni fonemų variantai iš aštuonių ([iː], [eː], [ɛː], [аː], [ɔː], [oː], [uː]) gali būti ilgi (išimtinai kirčiuotoje padėtyje).

Kitose slavų kalbose ilgųjų balsių vietoj susidarė trumpieji. Pavyzdžiui, lenkų kalboje ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje buvo pertvarkyta, nes sutrumpėjo ilgieji balsiai, atsirado grynųjų ir susiaurintų (buvusių ilgųjų) trumpųjų balsių opozicija. Vėliau susiaurintieji balsiai sutapo su kitais (grynaisiais) trumpaisiais balsiais. Raidė ó, žymėjusi senojo ilgojo vietoj atsiradusį atitinkamą susiaurintą balsį, lenkų kalbos abėcėlėje išliko iki šių laikų (dabar tiek ó, tiek u žymi tą patį balsį /u/).

Romanų kalbos

Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša būdinga romanų kalbų prokalbei – lotynų kalbai. Tarp šiuolaikinių romanų kalbų ši priešprieša sutinkama tik friulų kalboje ir kai kuriose šiaurės italų tarmėse. Kaip reliktas ji išsaugota kai kuriose prancūzų kalbos tarmėse ir Belgijos bei Kvebeko prancūzų kalboje. Visose kitose romanų kalbose kiekybinė balsių priešprieša nėra fonologizuota. Tad italų kalboje balsių trumpumas ir ilgumas sąlygotas skiemens pobūdžio (atviruosiuose skiemenyse tariami ilgieji alofonai, uždaruosiuose – trumpesnieji); prancūzų kalboje ilgosios yra tam tikros fonemos (pavyzdžiui, /ɑ/ – visada ilgasis) arba ilgumas priklauso nuo pozicinio derinimo (tariama ilgai prieš priebalsius /r/, /v/, /z/, /ʒ/).

Uralo kalbos

Iš Uralo kalbų ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša sutinkama vengrų, mansių, samodų kalbose ir daugumoje Baltijos finų kalbų, taip pat kai kuriose komių tarmėse – konkrečiai, Ižmos tarmėje; be to, estų kalbai ir samių kalboms būdingi trys ilgumo laipsniai (galbūt jie atpindi kitas šių kalbų prozodijos ypatybes lydinčius reiškinius). Trijų fonologinio ilgumo laipsnių pavyzdys estų kalboje: sada [sata] 'šimtas' – saada [saˑta] 'siųsk' – saada [saːta] 'gauti'.

Altajaus kalbos

Rekonstruojamose hipotetinės Altajaus kalbų (tiurkų, mongolų, tungūzų-mandžiūrų, japonų ir korėjiečių) prokalbės schemose teikiamas ilgųjų ir trumpųjų balsių skyrimas.

Daugumoje šiuolaikinių tiurkų kalbų vartojamos aštuonios trumposios fonemos: /а/, /е/, /о/, /ө/, /у/, /ү/, /ы/, /и/. Jas atitinkantys ilgieji balsiai išnyko beveik visose tiurkų kalbose, išskyrus jakutų, turkmėnų, chaladžų ir kai kurias kitas kalbas. Tiksliau, kirgizų kalboje vartojami šeši ilgieji balsiai: [а:], [е:], [о:], [ө:], [ү:], [у:] (jie užrašomi kaip аа, ээ, оо, өө, уу, үү). Be to, ilgųjų balsių reliktų sutinkama čulymų ir uigūrų kalbose, karakalpakų ir uzbekų tarmėse bei kitose tiurkų kalbose ir tarmėse.

Daugiau kaip pusė mongolų kalbų skiria trumpuosius ir ilguosius balsius. Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešpriešos nėra tik mongolų ir kalbose. Kai kuriose kalbose ir tarmėse, pavyzdžiui, ir , balsių ilgumas fonologiškai nereikšmingas.

Afrikos kalbos

Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša labai būdinga čadinių kalbų fonologinėms sistemoms.

Austronezinės kalbos

Balsių ilgumas ir trumpumas būdingas daugeliui austronezinių kalbų. Tad ilgieji ir trumpieji balsiai skiriami havajiečių ir maorių kalbose, ilgumas šių kalbų rašte žymimas brūkšneliu.

Išnašos

1. Бондарко Л. В. Гласные // Лингвистический энциклопедический словарь / Главный редактор В. Н. Ярцева. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – 685 с. – .
2. Виноградов В. А. Ударение // Лингвистический энциклопедический словарь / Главный редактор В. Н. Ярцева. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – 685 с. – .
3. „Alphabet. Suprasegmentals“ (anglų). The International Phonetic Assosiation. Suarchyvuotas originalas 2014-03-23.
4. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija: lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 189.
5. „Mokomoji tarties ir kirčiavimo programa. Lietuvių kalbos garsų ypatybės“. VDU. Nuoroda tikrinta 2025-02-03.
6. Сталтмане, В. Э. (2006). „Латышский язык“. Балтийские языки. Языки мира. М.: Academia. p. 158. ISBN .
7. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija: lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 310.
8. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija: lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 294–295.
9. Schenker A. M. (1993). „Proto-Slavonic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 72. ISBN .
10. Short D. (1993). „Czech“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 456. ISBN .
11. Short D. (1993). „Slovak“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 534. ISBN .
12. Кречмер А. Г., Невекловский Г. (2005). „Сербохорватский язык (сербский, хорватский, боснийский языки)“. Языки мира. Славянские языки (PDF). М.: Academia. p. 11. ISBN . Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-10-22. Nuoroda tikrinta 2025-02-03.
13. Priestly T. M. S. (1993). „Slovene“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. pp. 389–390. ISBN .
14. Тихомирова Т. С. (2005). „Польский язык“. Языки мира. Славянские языки (PDF). М.: Academia. pp. 6–7. ISBN .
15. Walczak B. (1999). Zarys dziejów języka polskiego (II leid.). Wrocław: Wydawnictwo Uniwersytetu Wrocławskiego. pp. 79–87. ISBN .
16. Тихомирова Т. С. (2005). „Польский язык“. Языки мира. Славянские языки (PDF). М.: Academia. pp. 7–8. ISBN .
17. Алисова Т. Б., Челышева И. И. (2001). „Романские языки“. Языки мира. Романские языки. М.: Academia. p. 31. ISBN .
18. Хайду П. (1993). „Уральские языки“. Языки мира. Уральские языки. М.: Наука. pp. 9–10. ISBN .
19. Палль В. И. Эстонский язык // Лингвистический энциклопедический словарь / Главный редактор В. Н. Ярцева. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – 685 с. – .
20. Тенишев Э. Р. (1997). „Алтайские языки“. Языки мира. Тюркские языки. Бишкек: Издательский Дом Кыргызстан. pp. 8—9. ISBN .
21. Эсенбаева Г. А. (2008). „Вокализм киргизского языка в сопоставлении с тюркскими языками Южной Сибири“ (PDF). Сибирский филологический журнал. Новосибирск (3): 135. ISSN 1813-7083. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2018-09-26.
22. Гаджиева Н. З. (1997). „Тюркские языки“. Языки мира. Тюркские языки. Бишкек: Издательский Дом Кыргызстан. p. 24. ISBN .
23. Яхонтова Н. С. (1997). „Монгольские языки“. Языки мира. Монгольские языки. Тунгусо-маньчжурские языки. Японский язык. Корейский язык. М.: «Индрик». pp. 10–11. ISBN .
24. Порхомовский В. Я. Чадские языки // Лингвистический энциклопедический словарь / Главный редактор В. Н. Ярцева. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – 685 с. –
25. Беликов В. И., Сирк Ю. Х. Австронезийские языки // Лингвистический энциклопедический словарь / Главный редактор В. Н. Ярцева. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – 685 с. – .
26. Беликов В. И. Гавайский язык // Лингвистический энциклопедический словарь / Главный редактор В. Н. Ярцева. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – 685 с. – .

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.