Hupai

Hupai
Hupų moteris su vaiku (1924 m.)
Gyventojų skaičius	2000–3100
Populiacija šalyse	Jungtinės Amerikos Valstijos ( Kalifornija)
Kalba (-os)	anglų,
Religijos	tradicinė tikyba, krikščionybė
Giminingos etninės grupės	, , kultūriškai – jurokai,
Vikiteka:	Hupai

Hupai (Hupa, sav. Natinixwe) – indėnų tauta, priklausanti Ramiojo vandenyno atapaskams. Gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, šiaurės Kalifornijoje, daugiausia Hupų slėnyje prie . Populiacija – apie 2000 žmonių. kaip gimtoji faktiškai išnykusi, vartoja anglų kalbą. Tikintieji daugiausia krikščionys, yra puoselėjančių prigimtinę tikybą.

Istorija

Remiantis kalbiniais duomenimis manoma, kad I tūkstantmečio antroje pusėje atsikėlė iš šiaurės. Tautinės savimonės, bendro tautovardžio neturėjo.

Dėl atokios gyvenamosios vietos išvengė susidūrimo su kolonizatoriais, nepatyrė demografinio šoko. Ikikolonijinė populiacija nedaug skiriasi nuo dabartinės. Su amerikiečiais nuolatinius ryšius užmezgė 1850 m., kai šie, ieškodami aukso, pasiekė Šv. Trejybės upės aukštupį. 1846–1876 m. hupams buvo skirta didžiausia Kalifornijoje rezervacija, į kurią pateko didžiuma jų tradicinių žemių, o baltieji naujakuriai buvo iškeldinti. XIX a. tarp indėnų plitę mesijiniai judėjimai („“ ir kt.) hupų nepaveikė.

Kultūra

Kultūriškai hupai artimi kitiems šiaurės vakarų Kalifornijos indėnams. Artimiausi jurokams ir , su kuriais palaikė glaudžius ryšius. Greta hupų gyveno giminiškos , ir kt. tautos, kurių likučiai vėliau asimiliavosi su hupais.

Vertėsi daugiausia žvejyba (ypač lašišų) ir rankiojimu (gilių). Su jurokais mainė giles į džiovintus dumblius. Medžioklė (elnių) buvo pagalbinis verslas. Augino tabaką. Pagrindiniai amatai – krepšių pynimas, medžio ir elnio rago drožyba. Dirbdavosi skobtines kanojas. Gyvendavo sėsliai dvylikoje gyvenviečių prie Šv. Trejybės upės, klajodavo tik rudenį, rinkdami giles. Būstas stačiakampis iš kedrinių lentų, su apvalia įėjimo anga.

Visuomenės ląstelė – mažoji šeima. Kaime gyvendavo 50–160 žmonių, kurie skirstėsi į smulkesnes bendruomenes ir neturėjo bendros valdžios. Vyriškoji giminės linija turėdavo bendrą pirtį, kuri atstodavo „vyrų namą“. Buvo turtinė nelygybė, turtingieji giminės nariai būdavo faktiniai lyderiai. Turtas būdavo išreiškiamas kriauklių vėriniais (mainų priemonė), neįprastų spalvų elnių kailiais, obsidianu, raudonais genių skalpais. Praktikavo vergovę kaip skolos grąžinimo priemonę, už padarytą žalą taikė baudas.

Vėliau hupai palaipsniui perėjo prie žemdirbystės ir gyvulininkystės, ėmė dirbti samdomus darbus miško pramonėje ir amerikiečių ūkiuose. Nuo XX a. vid. dirba daugiausia miško pramonėje. Turi savivaldą (genčių tarybą).

Tradicinei tikybai būdingi šamanizmo bruožai. Paplitę mitai apie kultūrinį herojų – Paklydusįjį vandenyne. Pagrindinė šventė – „Pasaulio atkūrimas“ – lydima Baltojo Elnio ir Šoklių šokių, liturginio turtų demonstravimo.

• Hupų pirtis
• Hupų žvejas (~1923 m.)
• Hupų žvejas, sėdįs ant tam tyčia įrengtos atbrailos
• Hupų šamanė (~1923 m.)
• Tradicinis hupų krepšys

Šaltiniai

1. [1]
2.  Duomenys apie kodu „hup“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
3. Хупа,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.