Humajūnas

Humajūnas
mirza
Humajūnas. XIX a. pab. piešinys
Didžiųjų Mogolų dinastija
Visas vardas	Al-Sultan al-'Azam wal Khaqan al-Mukarram, Jam-i-Sultanat-i-haqiqi wa Majazi, Sayyid al-Salatin, Abu'l Muzaffar Nasir ud-din Muhammad Humayun Padshah Ghazi, Zillu'llah
Gimė	1508 m. kovo 7 d. Kabulas
Mirė	1556 m. sausio 17 d. (47 metai) Delis
Palaidotas (-a)	Humajūno kapavietė
Tėvas	Baburas
Motina	Maham Begum
Sutuoktinis (-ė)	Hamida Banu Begum, Mahčučak, Miveh Džan, Gunvar Bibi
Vaikai	Akbaras, dar 2 sūnūs ir 3 dukros
Mogolų imperatorius
Kelintas	2
Valdė	1530-1540 m.
Pirmtakas	Baburas
Įpėdinis
Valdė	1555-1556 m.
Pirmtakas
Įpėdinis	Akbaras
Vikiteka	Humajūnas

Nasiras ud-Dinas Muhamadas Humajūnas (pers. نصیر الدین محمد همایون‎ = Nasīr ud-Dīn Muhammad Humāyūn, hind. हुमायूँ, IAST: Humājūṃ; g. 1508 m. kovo 7 d. – m. 1556 m. sausio 17 d.) – Mogolų imperatorius, valdęs po savo tėvo Baburo (1530–1556 m.).

Priklausė Didžiųjų Mogolų dinastijai, kilusiai iš Timūro. Dar jaunystėje (būdamas 23 m.) tapo Mogolų imperatoriumi, mirus tėvui Babūrui. Humajūno jaunesniajam pusiau broliui atiteko valdos Afganistane. Savo valdymo pradžioje susidūrė su Suro sultonu bei sultonu . Pradžioje Humajūnas su savo konkurentais sugyveno sąlygiškai taikiai, bet vėliau surengė žygį prieš Bahadurą, kuris su portugalų pagalba ruošėsi pulti Mogolus. Tuo pasinaudojęs Šerchanas bandė užkariauti Mogolų žemes. Humajūnas apgynė Agrą, bet Gauras buvo nuniokotas. Vėliau armijos stojo į mūšį netoli Benareso – Humajūnas pažadėjo valdas Šerchanui Bengalijoje mainais už taiką. Šerchanas priėmė taiką, bet naktį užpuolė nepasiruošusius Mogolus. Imperatorius pabėgo įšokęs į Gangą. Pasiekęs Agrą jis ėmė ruoštis artėjančiam Šerchano antpuoliui. 1540 m. armijos susidūrė Kanaudžo mūšyje – čia imperatorius vėl pralaimėjo ir buvo priverstas atsitraukti į Lahorą.

Šerchanas tuo tarpu įsteigė šiaurės Indijoje. Jis siekė išstumti Humajūną iki pat Kabulo, tačiau šį miestą valdęs Kamranas Mirza nenorėjo priimti brolio. Šerchanas su hindų radža Maldeo Rathoru privertė Humajūną palikti Lahorą. Mogolai pasitraukė į Taro dykumą ir pasiekė Sindhą. Ten Humajūną priėmė Sindho valdovas Huseinas Umranis. Čia imperatorius iš likusių mogolų, sindhų ir beludžių sudarė naują armiją ir 1543 m. išžygiavo į Kandaharą, kur siekė nuversti jį išdavusius brolius. Tačiau Mogolai pergalės nepasiekė ir Humajūnas pasitraukė į Safavidų valdytą Persiją. Herate Mogolai buvo sutikti kaip garbūs svečiai. Kazvine Humajūnas susitiko su persų šachu .

Gavęs Safavidų armijos pastiprinimą, Humajūnas apgulė Kandaharą. Miestas pasidavė, tada buvo užimtas Kabulas, tačiau po taktinių pergalių Mirza miestus susigrąžino. 1552 m. Mirza bandė gauti paramą iš naujo Suro valdovo , bet negavęs buvo sulaikytas Mogolams ištikimų gakharų. Humajūnas brolio nenužudė, bet įsakė apakinti ir išsiuntė į Meką.

1554 m. žuvo Islamšachas ir Suro imperija liko be valdovo. Tuo pasinaudojo Humajūnas ir su vadovaujama armija 1555 m. užėmė Delį. Užėmęs Mogolų sostą ir nebeturėdamas dėl jo konkuruojančių brolių, Humajūnas pradėjo karines kampanijas, siekdamas atkurti imperijos valdas. Savo antrojo valdymo laikotarpiu, imperatorius taikė persišką valdymo ir administracijos modelį, skatino menus.

1556 m. Humajunas mirė, pasak legendos, lipdamas laiptais jis išgirdo azaną, klupo melstis, bet užkliuvęs nukrito ir smarkiai susitrenkė. Pradžioje buvo palaidotas tvirtovėje, bet po Hemos antpuolio palaikai perlaidoti Humajūno kapavietėje, pastatytoje 1570 m. Delyje. Po Humajūno Mogolų valdovu tapo jo sūnus Akbaras.

Šaltiniai

1. Хумаюн,Большая советская энциклопедия, T. XXVIII (Франкфурт—Чага). – Москва: Советская энциклопедия, 1978