Štaufenai arba Hohenštaufenai vok Die Staufer Hohenstaufen vokiečių kunigaikščių nuo 1079 m Švabijos hercogų dinastija Š

Štaufenai arba Hohenštaufenai (vok. Die Staufer, Hohenstaufen) – vokiečių kunigaikščių, nuo 1079 m. Švabijos hercogų dinastija.


Švabijos istorija
Germanija: Svebai > Alemanai

Frankų imperija

Šventoji Romos imperija
> Hohenštaufenai

Reino konfederacija > Vokietijos imperija:
Badenas, ,
Veimaro Respublika:
, ,
Trečiasis Reichas
Vokietija (Badenas-Viurtembergas)
Svarbiausi regionai:
Badenas, Viurtembergas,

Istorija

Giminė kilusi iš Hohenštaufeno pilies Švabijoje, dab. miesto dalis, (Badenas-Viurtembergas). Giminės pradininkas Rysgau grafas Frydrichas (960 ar 965 m. – 1027 m.) 1079 m. giminei suteiktas hercogų titulas. Giminiavosi su , Prancūzijos, Rusios valdovų dinastijomis. Tačiau kai kilo konfliktas su , 1139 m. abiejų giminių valdyta Bavarijos kunigaikštystė buvo atiduota Babenbergams.

Pirmasis žymus Štaufenas – Vokiečių tautos Šventosios Romos imperijos karalius Konradas III. 1155–1250 m. su pertraukomis Štaufenai buvo renkami Šventosios Romos imperijos imperatoriais, nesėkmingai bandė panaikinti imperatoriaus rinkimų tvarką ir įvesti sosto paveldimąją valdžią.

Štaufenai minimi ir vokiečių poezijos epe „Nibelungų giesmė“.

Žymiausi Štaufenai

Šventosios Romos imperijos valdovai:

Konradas III – 1135–1152 m.
Frydrichas I Barbarosa – 1152–1190 m., nuo 1155 m. imperatorius
Imperatorius Henrikas VI – 1190–1197 m., 1194–1197 m. ir Sicilijos karalius
– 1198–1208 m.
Frydrichas II – 1212–1250 m., 1197–1250 ir Sicilijos karalius Frydrichas I, 1228–1235 m. ir Švabijos kunigaikštis Frydrichas VI
Imperatorius Konradas IV – 1250–1254 m.

Kitų kraštų valdovai:

– prie Reino grafas 1156–1195 m.
– Sicilijos karalius 1254–1266 m.

Šaltiniai

Štaufenai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 632 psl.

Literatūra

Friedemann Bedürftig: Taschenlexikon Staufer. München 2000, (nicht fachwissenschaftlich).
Odilo Engels: Die Staufer. 8. Auflage. Kohlhammer, Stuttgart 2005, (immer noch nützliches Standardwerk, 1. Auflage von 1972).
Odilo Engels (Hrsg.): Stauferstudien. Beiträge zur Geschichte der Staufer im 12. Jahrhundert. Ostfildern ²1996, .
Knut Görich: Die Staufer. Herrscher und Reich. München 2006, (preiswerte und verständliche wissenschaftliche Einführung).
Reiner Haussherr (Hrsg.): Die Zeit der Staufer. Geschichte, Kunst, Kultur. 5 Bände. Stuttgart 1977–1979.
Werner Hechberger: Staufer und Welfen 1125–1190. Zur Verwendung von Theorien in der Geschichtswissenschaft (Passauer historische Forschungen 10). Köln, u. a. 1996, (Versuch einer Widerlegung der Theorie eines grundlegenden staufisch – welfischen Gegensatzes).
Friedrich von Raumer: 'Geschichte der Hohenstaufen und ihrer Zeit' in 6 Bänden. Brockhaus, Leipzig, 1823–1825.
Hans Martin Schaller: Stauferzeit. Ausgewählte Aufsätze. Hannover 1993.
Hubertus Seibert, Jürgen Dendorfer (Hrsg.): Grafen, Herzöge, Könige. Der Aufstieg der frühen Staufer und das Reich (1079–1152). (= Mittelalter-Forschungen. Bd. 18). Stuttgart 2005, .
Schriften zur staufischen Geschichte und Kunst. Göppingen 1971ff.

[1] Štaufenai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 632 psl.