Alemanai

Alemanai (lot. Alamanni, Allemanni, Alemanni) – germanų genčių sąjunga, gyvavusi aplink Maino upę (dab. Vokietija). Susiformavo II a. pab. prie Maino iš įvairių klajojančių karių (daugiausia nuo Elbės kilusių svebų). Dalis alemanų apie 260 m. persikėlė per Alpes. Nuo III a. pab. bandė veržtis į dabartinę Burgundiją–Franš Kontė, tačiau romėnų, valdomų Karakalos, buvo atstumti. V a. apsigyveno dabartinio Elzaso, šiaurės Šveicarijos ir Bavarijos teritorijoje, pasiekė romėnų Noriko provinciją.

Švabijos istorija
Germanija: Svebai > Alemanai
Frankų imperija
Šventoji Romos imperija
> Hohenštaufenai
Reino konfederacija > Vokietijos imperija:
Badenas, ,
Veimaro Respublika:
, ,
Trečiasis Reichas
Vokietija (Badenas-Viurtembergas)
Svarbiausi regionai:
Badenas, Viurtembergas,

Alemanai kariavo su keltų gentimis. Frankų karalius Chlodvigas 497 m. nugalėjo alemanus. VI a. I-oje pusėje jų gyvenamoje teritorijoje įkurta pirmoji Konstanco vyskupija. VII a. antroje pusėje Merovingų įtaka susilpnėjo, tačiau iki 746 m. juos galutinai palaužė Karolis Martelis ir , kurie įkūrė Alemanijos grafystę, po Frankų imperijos padalijimo 843 m. atitekusią Vokietijai.

Nuo alemanų genties kilo prancūziškas Vokietijos pavadinimas Allemagne.

Šaltiniai

1. Alemanai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001