Heši koridorius

Hesi koridorius (kin. 河西走廊, pinyin: Hexi Zoulang) arba Gansu koridorius – įdubų grupė centrinėje Kinijoje, Gansu provincijoje, skiria Gobio dykumą šiaurėje ir Nanšano kalnus pietuose, jungia Kinijos lygumas ir Tarimo baseiną. Ilgis iš pietryčių į šiaurės vakarus ~1000 km, plotis 20-100 km, būdingas aukštis virš jūros lygio 800–1500 m. Vyrauja druskožemiai, dykynės, yra smiltynų. Susidarė išdžiuvus Džujano ežerui. Vakarinę ribą žymi . Verčiamasi oazine žemdirbyste (pagrindiniai miestai – Dunhuangas, , , , Landžou).

Rytų Azijos istorinis regionas Hesi koridorius 河西走廊
Šalis	Kinija (Gansu)
Tautos	> tangutai > haniai (hujai)
Valstybės	, , , , , Vakarų Sia
Miestai	, Landžou
Kultūrinės Rytų Azijos regionai: Kinija, Korėja, Japonija, Junanas, Vietnamas, Mandžiūrija, Hesi

Hesi koridorius yra nuo pat senovės strategiškai svarbi jungtis tarp kultūrinės („tikrosios“) Kinijos ir Centrinės Azijos, kuria keliaujant galima išvengti sunkiai įveikiamų dykumų ir kalnų. Šiuo koridoriumi driekėsi šiaurinis Šilko kelio maršrutas. Siauriausioje vietoje koridorių kerta Didžioji kinų siena ir yra .

Istorija

Gansu provincijos teritorija, o ypač jos ašis Hesi koridorius nuo seniausių laikų buvo strategiškai svarbus regionas, jungęs Kiniją su Vidurine Azija (Rytų Turkestanu), ir kartu skyręs Mongolijos plynaukštę nuo Tibeto plynaukštės. Tautos ir valstybės šiose keturiose teritorijose aplink Hesi koridorių veikė ir siekė kontroliuoti šią strategiškai svarbią vietą.

Neolito laikais čia klestėjo svarbios , , kultūros, bronzos amžiuje – , kultūros. Tuo metu Hesi koridoriuje jau gyveno tibetiečiams giminingos , gentys. III a. pr. m. e. į teritoriją įsiveržė juedži gentys iš Tarimo baseino, vėliau juos išstūmė sianbai iš Mongolų stepės, o 121 m. pr. m. e. čia kontrolę įgijo Han dinastijos Kinija.

Kinai, užsitikrinę kontrolę Hesi koridoriuje, pavertė jį svarbiausia prekybine arterija su Vakarų šalimis, ir jis tapo pagrindiniais vartais į Vakarų teritorijas – prekybinių miestų sistemą Rytų Turkestane. Jie įsteigė čia miestus, tokius kaip , , Dunhuangas, , suklestėjo Landžou, tapęs ryčiausiu besiformuojančio Šilko kelio tašku. Tokiu būdu į kraštą plūdo kiniška kultūra, jis sparčiai sinizavosi.

IV a. suirus Kinijos imperijai, kontrolę Gansu išlaikė jos palikuonė Šiaurinėje Kinijoje , o vėliau ją pakeitė vietinės efemeriškos valstybėlės, tokios kaip , , , . V a. jas visas prisijungė Šiaurės Vei, o po jos kontroliavo Kinijos Sui ir Tangų dinastijos. Šiuo permainingu laikotarpiu per Hesi koridorių plūdo Budizmas, suklestėjo labai savitas menas, kuriame kūrybiškai maišėsi Vidurinės Azijos ir Kinijos tradicijos. Apie jas liudija ir , pilnos skulptūros ir tapybos darbų.

VIII–IX a. Tangų Kinijai vis sunkiau sekėsi išlaikyti kontrolę Hesi koridoriuje, kurį nuolat puldinėjo Tibeto imperija iš pietų. 823 m. Čingšui sutartimi Kinija galutinai prarado regioną, kuris atiteko Tibetui, o vėliau perėjo Uigūrų kaganatui iš šiaurės. Net šiam suirus 848 m., uigūrai išlaikė įtaką Hesi koridoriuje, sukurdami čia su sostine .

XI a. regione įsigalėjo tibetiečiams gimingi tangutai, kurie išvarė uigūrus ir sukūrė čia Vakarų Sia karalystę. Ši valstybė sekė Kinijos madomis, naudojo kiniškų rašmenų pavyzdžiu sukurtą raštą ir buvo stipriai sinizuota.

1227 m. Vakarų Sia nukariavo Mongolų imperija, o šią padalinus ji atiteko Juan dinastijai. Tokiu būdu Gansu koridorius po 400 metų vėl sugrąžintas į Kinijos politinę kontrolę, kurioje ir lieka iki mūsų dienų. Iš pradžių Hesi koridorius administruotas kaip Šaansi provincijos dalis, bet XIX a. sukurta atskira Gansu provincija.

Nuo XIII a. senosios Hesi koridoriaus tautos išnyko, ir jų vietoje įsigalėjo etniniai kinai. Tačiau dėl stiprios įtakos iš Vidurinės Azijos daug jų priėmė Islamą. Todėl čia – didžiausia musulmonų kinų (hujų) koncentracija. XIX a. dėl stiprėjančios antimusulmoniškos politikos Kinijoje, 1862-77 m. musulmonai sukėlė . Dar vienas čia išsiplėtė 1895–1896 m. Abu jie buvo žiauriai numalšinti Kinijos armijų.

Po Kinijos Respublikos paskelbimo 1911 m. susilpnėjus centrinei kontrolei Kinijoje, Gansu provincijoje (o taip pat Cinghajuje) valdžią paėmė vietinė  – įtakinga giminė, kuri de facto kontroliavo regioną. Ši situacija tęsėsi iki Kinijos Liaudies Respublikos įsigalėjimo 1949 m.

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 472–473