Gyvačių sala

45°15′ š. pl. 30°12′ r. ilg. / 45.250°š. pl. 30.200°r. ilg. / 45.250; 30.200

Gyvačių salos padėtis

Salos padėtis Ukrainos žemėlapyje

Gyvačių sala (ukr. острів Зміїний) – salelė Juodojoje jūroje, netoli Ukrainos ir Rumunijos krantų, 35 km nuo žemyno, priešais Dunojaus žiotis. Priklauso Ukrainai, Odesos sričiai, Kilijos rajonui.

Gamta ir geografija

Salos plotas 0,17 km². Ilgis 662 m, plotis 440 m, aukštis iki 41 m. Krantai skardingi, paviršius plokščias, apaugęs skurdžia žole. Klimatas švelnus, stepinis. Vidutinė temperatūra žiemą svyruoja nuo 0 °C iki +2 °C, vasarą nuo +19 °C iki +24 °C. Per metus iškrenta apie 300 mm kritulių. Nustatyta, kad kasmet paukščių migracijos metu saloje ilsisi iki 234 rūšių paukščių. Saloje įkurta gyvenvietė Bilė (ukr. Біле).

Strateginė reikšmė

Gyvačių sala turi didelę strateginę reikšmę. Ją užėmusi pusė gali kontroliuoti į Odesą bei kitus Ukrainos uostus vedančius laivų kelius ir tuo būdu Ukrainos grūdų eksportą, maitinantį daugelį neturtingų valstybių.

Infrastruktūra

Nuo 2003 m. saloje veikia Odesos nacionalinio universiteto mokslo tyrimų stotis. Yra sraigtasparnių tūpimo aikštelė, prieplauka, 150 metų senumo švyturys. Taip pat veikia paštas, komunikacijos, yra vietinė elektros stotis. Gyvačių salos stoties personalą sudaro ~100 žmonių.

Istorija

Sala buvo žinoma senovės graikams ir vadinta Leukosu (Λευκός; „baltoji“). Yra graikų šventyklos liekanų. Priklausė Osmanų imperijai. Po 1828-1829 m. vykusio Rusijos ir Osmanų imperijos karo, sala atiteko Rusijai. Po Krymo karo – Rumunijai. Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. salą užėmė TSRS kariuomenė. Pagal 1948 m. pasirašytą TSRS ir Rumunijos susitarimą, Gyvačių sala buvo priskirta TSRS, kuri saloje 1956 m. įrengė radarą ir pasienio užkardą. 1961 m. sala oficialiai patvirtinta kaip priklausanti TSRS. Jūroje šalia salos atradus naftos, Rumunija po 1991 m. pradėjo reikšti pretenzijas į salą. 1997 m. Rumunija ir Ukraina pasirašė sutartį, pagal kurią Gyvačių sala buvo pripažinta Ukrainai, tačiau dėl jūrinių ribų nėra sutarta. 2004 m. rugsėjo 16 d. Rumunija kreipėsi į JTO Tarptautinį Teisingumo Teismą dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Juodojoje jūroje delimitavimo. 2009 m. vasario 3 d. Tarptautinis Teisingumo Teismas vienbalsiai priėmė sprendimą, kuriuo salą pripažino Ukrainai, nustatė Rumunijos ir Ukrainos valstybių sieną jūroje bei atskyrė išskirtines ekonomines zonas. Abi šalys sutiko su šiuo Teisingumo teismo sprendimu.

2022 m. vasario 24 d. du Rusijos kariniai laivai priartėjo prie salos ir pareikalavo ten budėjusių 13 Ukrainos kareivių pasiduoti. Jiems nesutikus sala buvo subombarduota ir užimta Rusijos pajėgų. Buvo manoma, kad Ukrainos kariai buvo nužudyti. Šie įvykiai užfiksuoti 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą metu. Vėliau Ukrainos atstovai suabejojo ar tikrai visi žuvo, kaip buvo pagalvota staiga nutrūkus radijo ryšiui. Dalis ar ir visi pasieniečiai vietoj to galėjo būti paimti nelaisvėn.

Galerija

• 1896 m. piešinys
• Pakrantės uolos
• Salos pakrantė
• Panoraminis salos vaizdas

Taip pat skaitykite

• Gyvačių salos mūšis

Šaltiniai

1. Ukraine retakes Snake Island from Russia forces: 5 things to know. aljazeera.com
2. http://www.icj-cij.org/docket/index.php?p1=3&p2=3&code=ru&case=132&k=95 2008-09-24 iš Wayback Machine projekto. International Court of Justice: Maritime Delimitation in the Black Sea (Romania v. Ukraine)
3. „Острів Зміїний захопили російські окупанти - ДПСУ“. Gazeta UA. 24 February 2022. Nuoroda tikrinta 24 February 2022.
4. „Ukraine's Snake Island under attack, border guards took up defense“. UATV (amerikiečių anglų). 2022-02-24. Nuoroda tikrinta 2022-02-24.
5. „13 Ukrainian border guards killed in Russian take-over of Snake Island in the Black Sea, near the Romanian border - official“. Twitter. . Nuoroda tikrinta 24 February 2022.
6. „Ukrainian border guards may have survived reported last stand on Snake Island“. Washington Post. ISSN 0190-8286. iš originalo 27 February 2022. Nuoroda tikrinta 2022-02-27.

Vikiteka: Gyvačių sala – vaizdinė ir garsinė medžiaga