Glinskiai

Glinskiai
Glinskių herbas
Kilmė
Pradininkas	Mansur Kijatas
Laikotarpis	XIV-XX a.
Šalys	LDK
Dvarai	, Romnai ir Poltava

Glinskiai (lenk. Glińscy, rus. Глинские) – XV–XVI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Maskvos didžiosios kunigaikštystės totorių kilmės kunigaikščių ir bajorų giminė.

Kilmė

Glinskių aplinkoje, veikiausiai Maskvoje, buvo sukurtas pasakojimas, pagal kurį giminės pradininku laikomas totorių chano Mamajaus sūnus Mansur Kijatas ar murza, metraščiuose vadinamas Leksandru arba Aleksandru. XIV a. pabaigoje jis pasitraukė į Uždnieprę ir pasidavė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto valdžiai. Iš Vytauto gavo valdyti , Romnus ir Poltavą. Jo palikuoniai priėmė stačiatikybę, valdų turėjo Černigovo ir Kijevo žemėse. Pirmasis iš Glinskių Lietuvos istoriniuose šaltiniuose minimas Borisas Ivanovičius Glinskis, artimas kunigaikščio Švitrigailos bendražygis. Valstybinėje veikloje pasižymėjo jo vaikaičiai Levo Glinskio sūnūs Mykolas Glinskis, ir .

Istorija

Vasilijus Glinskis nuo 1480 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero, vėliau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvarionis, 1501–1507 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pastalininkas, 1506–1507 m. – Brastos seniūnas. 1504 m. nusipirko Dubičius. Vienas 1508 m. brolio Mykolo maišto vadovų. Maištą nuslopinus su broliu pabėgo į Maskvą. Turėjo tris sūnus ir tris dukteris. Viena jų, Elena Glinskaja (m. 1538 m.), 1526 m. ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III. Trečiasis Levo sūnus Ivanas Glinskis nuo 1482 m. tarnavo Ldk Kazimiero dvare. 1501–1507 m. Lietuvos didysis maršalka, 1505–1507 m. Kijevo vaivada, 1507–1508 m. Naugarduko vaivada. Kaip maišto dalyvis 1508 m. su broliais pabėgo į Maskvą.

Bagdonas Glinskis nuo 1488 m. Čerkasų, vėliau vietininkas, aktyviai dalyvavo LDK kovojant su totoriais. 1500 m. maskvėnams užėmus Putivlį, pateko į nelaisvę. 1509 m. paleistas užtarus antros eilės pusbroliui Mykolui, bet į Lietuvą negrįžo. Vasilijaus sūnus Mykolas Vasiljevičius Glinskis Rusijos valstybinis veikėjas, rėmė valdovą savo seserėną Ivaną IV Rūstųjį, 1547 m. prisidėjo prie jo vainikavimo caru. Per 1547 m. maskviečių sukilimą su motina Hana pabėgo į Rževą ir taip išsigelbėjo. 1552–1555 m. rusų kariuomenės vaivada, prie Karnos ir Kazanėje nuslopino marių sukilimą. 1556 m. dalyvavo kariniuose žygiuose į Krymo chanatą ir prieš Livonijos ordiną. 1556–1557 m. Didžiojo Naugardo vietininkas, sudarė paliaubas su Švedija.

Mykolo brolis Jurijus Vasiljevičius Glinskis taip pat vienas iš savo seserėno didžiojo kunigaikščio Ivano IV rėmėjų ir artimųjų, jo karūnavimo caru iniciatorių. Apkaltintas Maskvos padegimu, akmenimis užmuštas sukilusių maskviečių. Glinskių giminės svarbiausia šaka baigėsi 1602 m. Maskvoje mirus Vasilijaus vaikaičiui Ivanui Glinskiui.

Abiejų Tautų Respublikoje gyveno kita giminės šaka. Ji XVII a. pab.- XVIII a. pradžioje prarado kunigaikščių titulą ir liko bajorais (šlėktomis). , Rusijos imperijos kariuomenės generolas majoras, 1817 m. iš Gardino gubernijos bajorų išsirūpino kunigaikščio titulo patvirtinimą, bet Rusijos imperijos Senatas to nepripažino.

Genealogija

• Aleksandras Glinskis
  • Ivanas Glinskis
    • Borisas Ivanovičius Glinskis
      • Bagdonas Glinskis (m. 1512 m.)
      • Levas Glinskis
        • Mykolas Glinskis (apie 1460–1534 m.)
        • (m. 1515 m.)
          • Elena Glinskaja (m. 1538 m.), vyras Vasilijus III, sūnus Ivanas Rūstusis
          • (m. 1559 m.)
          • (m. 1547 m. birželio 25 d.)
          • • (m. 1602 m.)
        • Ivanas Glinskis (Mamajus, m. iki 1522 m.)

Šaltiniai

1. . Glinskiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 758 psl.

Nuorodos

• Сказания кн. Курбского; Карамзин VIII, 59, пр. 164, 459.
• Glinskiai 2008-05-14 iš Wayback Machine projekto. (lenk.)