Gisaro Alajus

Gisaro Alajus
Aukščiausia vieta – Čimtargos kalnas
Žemynas	Azija
Šalys	Tadžikija, Uzbekija, Kirgizija
Aukščiausias taškas	, 5489 m
Uolienos	metamorfinės, nuosėdinės
Kalnodara	hercininė
Iškasenos	akmens anglys, gyvsidabris, stibis, auksas

Gisaro Alajus (tadž. Ҳисору-Олой, uzb. Hisor-Olay) – kalnų sistema Vidurinėje Azijoje, tarp Ferganos slėnio šiaurėje ir Pamyro pietuose, Pamyro Alajaus geografinėje srityje. Driekiasi Kirgizijos, Tadžikistano ir Uzbekistano teritorijose. Iš pietų Gisaro Alajus apribotas Karšio stepės, ir Alajaus slėnio. Nusidriekęs iš rytų į vakarus 900 km, plotis iki 150 km (vakaruose). Būdingas kalnų aukštis 5000 m, Matčos kalnų mazgo regione – 5621 m.

Gisaro Alajus iškilo hercininės kalnodaros metu, sudarytas iš nuosėdinių ir metamorfinių uolienų, tarp jų granito, diorito. Yra volframo, molibdeno, arseno, aukso, taip pat gyvsidabrio (Haidarkenas, Čauvajus, Kadamdžajus), stibio (Šing Magianas, Džižikrutas), akmens anglies (Suliukta, Šurabas, Kyzyl Kija) telkinių.

Pačios aukščiausios grandinės ir kalnagūbriai rytinėje Gisaro Alajaus dalyje (Turkestano, Zeravšano, Gisaro, Alajaus) turi aukštikalnių reljefą; paplitę karstiniai reiškiniai (daugiausia urvai ir prarajos). Vakarinėje dalyje būdingas vidutinkalnių reljefas (, ir kt.) ir žemi kalnai. Išplitusios liosinės priekalnės (adyrai).

Klimatinės sąlygos įvairios ir priklauso ne tik nuo aukščio virš jūros lygio, bet ir šlaitų padėties. Priekalnėse vidurinė liepos temperatūra yra +24–28 °C, o 1300 m aukštyje – apie +13 °C. Pavėjiniuose šlaituose (atsuktuose į pietus ir vakarus) iškrenta 1000–2000 mm kritulių per metus, o priešvėjiniuose – mažiau 200 mm. Kalnų upės priklauso Zeravšano ir Amudarjos baseinams, telkšo , Iskanderkulio ir kt. ežerai. Aukštikalnėse yra ledynų, Matčos kalnų mazge slūgso ~25 km ilgio .

Gisaro Alajaus dalis –

Kalnų šlaituose būdingos pusdykumės ir subtropinės stepės, aukščiau pereinančios į miškų–pievų–stepių sritį, dar aukščiau veši kalnų pievos, plyti akmenynai, sniegynai ir ledynai.

Šaltiniai

1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 116