Girdava

Girdava, Girduva arba Železnodorožnas (vok. Gerdauen, rus. Железнодорожный) – miesto tipo gyvenvietė Rusijoje, Kaliningrado srities pietinėje dalyje, pasienyje su Lenkija.

Girdava vok. Gerdauen rus. Железнодорожный
Girdava 54°22′00″ š. pl. 21°19′00″ r. ilg. / 54.36667°š. pl. 21.31667°r. ilg. / 54.36667; 21.31667 (Girdava)
Laiko juosta: ()
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Įkūrimo data	1325, miestas nuo 1398 m.
Gyventojų (2019)	2 641
Plotas	10 km²
Tankumas (2019)	264 žm./km²
Pašto kodas	238410
Tel. kodas	(+7) 40157
Vikiteka	Girdava

Rusijos imperijos kariuomenės sugriauta Girdava 1921 m.

Geografija

Girdava įsikūrusi apibus Priegliaus baseino . Pro miestą eina geležinkelis Įsrutis–Torūnė (Lenkija), plentai į Karaliaučių, Įsrutį. Veikia plytų, sūrių, sviesto gamyba.

Istorija

Gyvenvietės pradžia – IX a. – XIII a. prūsų bartų medinė pilis. XIII a. jos savininkas didžiūnas Girdavas iš kryžiuočių priėmė krikštą ir jiems perdavė pilį. Sudegintos pilies vietoje 1325 m. kryžiuočiai pastatė mūrinę, bet ją 1336 m., 1347 m., 1366 m. sugriovė Gedimino, Algirdo ir Kęstučio kariuomenės, 1455 m. ir 1485 m. – lenkai.

Girdavos gyvenvietė minima nuo XIV a., Kulmo teisės jai suteiktos nuo 1398 m. 1406 m. miestas apjuostas mūro siena. XIV a. pastatyta katalikų bažnyčia, evangelikų liuteronų bažnyčia, sovietmečiu sugriauta, restauruojama. 1428 m. įsikūrė dominikonų vienuolynas, 1409 m. įsteigta pradžios mokykla. 1469 m. miesto savininku tapo Saksonijos grafas G. fon Šlybenas, apylinkėse įgijęs didelių dvarų. Nuo XVI a. Girdava priklausė Mažajai Lietuvai, 1818–1945 m. – apskrities centras. XIX a. pab. Girdava tapo geležinkelio transporto mazgu, ėmė plėstis. 1945 m. užimta TSRS kariuomenės, nuo 1946 m. priklauso Rusijos fedracijos Kaliningrado sričiai.

1818–1871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Karaliaučiaus apygardos Girdavos apskrities centras.

Gyventojai

Mieste daugiausia gyveno vokiečių. Nuo XVI a. parapijoje dauguma gyventojų buvo lietuvininkai, bartai (tarp jų ir sulietuvėjusių); į pietinę dalį atsikėlė mozūrų. Pamaldos evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko trimis kalbomis, lietuvių ir lenkų – iki XIX a. pabaigos.

Demografinė raida tarp 1875 m. ir 2019 m.
1875 m.	1885 m.	1890 m.	1910 m.	1933 m.	1939 m.^sur.	1989 m.^sur.		2006 m.
2 864	2 887	2 858	4 578	4 712	5 125	3 246	2 945	2 857
2019 m.	-	-	-	-	-	-	-	-
2 641	-	-	-	-	-	-	-	-
Demografinės raidos histograma

Šaltiniai

1. . Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.
2. Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas, Valdemaras Šimėnas. Železnodorožnas (Kaliningradas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 697 psl.

Nuorodos

• Kraštiečių internetinis puslapis (vok.)
• Buvusios apskrities gyvenvietės(vok.)