Gerontokratija

Gerontokratija (sen. gr. gerōn (kilm. gerontos) 'senis' + kratos 'valdžia') – senų žmonių valdžia pirmykščių žmonių bendruomenėje. Kaip manoma, jie sudarydavo giminės ir genties tarybą. Iš pradžių daugumoje senovės graikų miestų, o Kretoje ir Spartoje iki IV a. pr. m. e., buvo ne tik karalius, bet ir 28 senių, vyresnių nei 60 m., taryba.

Šiuolaikiniame pasaulyje gerontokratija laikoma tokia valdymo forma, kur valdančioji oligarchijos dalis yra gerokai vyresnė už jų valdomos suaugusiųjų piliečių visuomenės amžiaus vidurkį.

Terminą gerontokratija XX a. pradžioje įvedė etnografas U. Riversomas. Pagal jo teoriją, gerontokratija buvo būdinga Australijos aborigenams ir kai kuriems Okeanijos gyventojams, kurie kai kurių gerontokratijos elementų išlaikė iki XX a.

Sąvoka gerontokratija taip pat vartojama ironiškame kontekste, norint parodyti, kad valstybę valdo senyvo amžiaus žmonės, kurie nebūtinai yra labiausiai tam tinkami.

Šaltiniai

1. Gerontokratija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 78 psl.