Australijos aborigenai

Australijos aborigenai – Australijos, Tasmanijos ir keleto kitų salų tautos, gyvenusios čia iki pasirodant europiečiams. Prie jų paprastai nepriskiriami Toreso sąsiaurio salų gyventojai.

XIX a. graviūra, vaizduojanti Australijos aborigenų protestą prieš leitenanto Džeimso Kuko ekspedicijos išsilaipinimą 1770 m.

Australijos aborigenų vėliava

Angliškas žodis aboriginal buvo pradėtas vartoti ne vėliau nei XVII amžiuje ir reiškė „pirmieji, anksčiausiai žinomi“ (lot. Aborigines:ab- iš + origio – kilmė, pradžia). Manoma, kad Australijos vietiniams gyventojams apibūdinti terminas pradėtas vartoti XVIII a. pabaigoje. Ilgainiui jis tapo bendriniu pavadinimu. Pats žodis aborigene laikomas politiškai korektišku, tačiau kai kurie sutrumpinimai ir formos gali turėti neigiamą, žeminančią reikšmę ir laikomi užgauliais.

Patys aborigenai save vadina skirtingai, priklausomai nuo jų gyvenamo regiono:

•  – Arnhemo Žemės rytuose,
• Murri – Rytų Australijoje,
• Koori – pietryčių Australijoje,
• Nanga – Australijos pietinėje dalyje,
•  – pietvakariuose,
• Palawah (Pallawah) – Tasmanijoje,
• Wonghi – Vakarų Australijoje,
• Yura – Pietų Australija.

Toreso sąsiaurio salų gyventojų tradicijos ir palikimas skiriasi nuo žemyno vietinių tautų, jie yra siejami su Naujosios Gvinėjos Papua tautomis ir kalba papua kalbomis. Todėl šnekamojoje kalboje galimas pavadinimas aborigenai nėra vartotinas šių tautų įvardijimui.

Skirstymas

Australijos aborigenų kultūros

Nors visos vietinės tautos turi kultūros bei gyvenimo būdo panašumų, aborigenai nelaikomi viena tautine grupe, pavadinimas apibendrintai taikomas daugybei skirtingų bendruomenių. Šios grupės gali būti toliau skirstomos, pvz., Anangu (apytiksliai reiškia „žmogų iš Australijos dykumos“) pripažįsta tokius pogrupius kaip Yankunytjara, Pitjantjatjara, Ngaanyatjara, Luritja ir Antikirinya.

Istorija

Kilmė, migracija

Bathurst salos aborigenai

Australijos aborigenai apsigyveno žemyne bent prieš 40-45 tūkstančius metų, nors yra teigiančių ir kad prieš 68 tūkstančių metų. Tiksli Australijos vietinių žmonių kilmė kol kas nėra aiški. Manoma, kad kai kurios gentys persikėlė iš Pietryčių Azijos, nors ir nėra akivaizdžių požymių, pagal kuriuos būtų galima susieti aborigenus su Polinezijos tautomis. Genetinių tyrimų atskleisti bendrumai su rytinės pakrantės afrikiečiais bei pietų indais leidžia teigti, kad žmonės galėjo migruoti iš Afrikos. Taip pat yra genetinių bei kalbinių įrodymų ryšio su dabartinės Naujosios Gvinėjos austroneziečiais, tačiau tai gali būti ir nesenų laikų prekybos bei tarpusavio vedybų pasekmė.

Manoma, kad pirmoji žmonių migracija į Australiją įvyko per sausumos tiltą, kuris tuo metu jungė ją su Naująja Gvinėja (dėl žemesnio nei dabar jūros lygio), taip pat valtimis per Timoro jūrą. Dėl tikslaus migracijos laikotarpio archeologai ginčijasi, tačiau labiausiai pripažįstamas laikotarpis prieš 40 000–50 000 metų. 1974 m. prie Mungo ežero Naujajame Pietų Velse buvo aptikti Mungo Žmogaus palaikai, kuriems bent 40 000 metų, taip pat akmeniniai įrankiai, apie 50 000 metų senumo. Kadangi Mungo ežeras yra pietryčių Australijoje, mokslininkai mano, kad šiaurės vakarų žemyno dalis buvo apgyvendinta keliais tūkstantmečiais anksčiau.

Tasmanijoje žmonės apsigyveno apytiksliai bent prieš 40 000 metų (nurodomos ir žymiai senesnės datos), migruodami per tuo metu buvusį sausumos tiltą. Prieš 12 000 metų pakilus jūros lygiui, sala buvo atskirta nuo žemyno ir buvo greičiausiai izoliuota nuo žemyno iki europiečių atvykimo XVII – XIX a.

Iki europiečių atsikėlimo

Yra teigiančių, kad europiečiams pirmą kartą atvykus į Australiją, joje gyveno nuo ketvirčio iki vieno milijono žmonių, taip pat manoma, kad žmonių skaičius žemyne buvo pastovus per daug tūkstančių metų. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad vietiniai australai buvo dykumos gyventojai, tankiausiai apgyvendinti buvo palankesnio klimato pakrančių regionai (kaip ir dabar). Pietų ir rytų žemyno regionuose, ypatingai Murėjaus slėnyje, gyventojų tankis buvo didesnis nei vakarų ir šiaurės teritorijose.

Gyventojų taikomos technologijos, mityba ir medžioklės būdai skyrėsi priklausomai nuo gyvenamos aplinkos sąlygų. Po kolonizacijos vietinių gyventojų pakrantėse sumažėjo, bendruomenės koncentravosi tokiose vietose kaip Didžioji Smėlio dykuma, kur gyveno mažai europiečių.

Gyvenimo būdas

Aborigenų moters įrankiai: coolamon indas, išklotas arbatmedžio žieve, naudotas vandens, vaisių nešiojimui, kaip kūdikių lopšys ir pan.; kasimo lazda; pintas krepšelis, naudotas Australijos šiaurėje maisto, taip pat ir vandens nešiojimui.

Gyvenimo būdas bei materialioji kultūra skyrėsi įvairiuose regionuose. Toreso sąsiaurio salų gyventojai kultivavo žemės ūkį ir papildydavo derlių laukinėmis gėrybėmis; augino įvairias javų kultūras, įskaitant cukranendres, taro bulves, batatus, taip pat veisė kiaules ir kazuarus. Tuo tarpu likusios gentys (žemyne) buvo medžiotojai-rinkėjai, neauginę jokių kultūrų bei neturėję jokių naminių gyvulių, išskyrus laukinius dingus. Gyvenantys jūros ir upių pakrantėse taip pat užsiėmė žvejyba. Kelios bendruomenės gaudydavo ungurius ir parduodavo kitoms, net labai toli gyvenančioms bendruomenėms. Kai kurie aborigenai ir Toreso sąsiaurio salų gyventojai buvo prisijaukinę dingus kaip kompanionus, padėjėjus medžioklėje bei dėl šilumos šaltomis naktimis.

Vietiniai Australijos gyventojai valgė įvairų maistą: kengūrų, emu, vombatų, varanų, gyvačių, paukščių mėsą, įvairius vabzdžius (medaus skruzdėles, kai kurių mediena mintančių vabzdžių lervas), taip pat taro bulves, riešutus, vaisius ir uogas.

Tik vyrų naudoti medžioklės ginklai: kairėje – ieties metimo prietaisas (vumera) – woomera, du bumerangai, kurie buvo naudojami tiek medžioklėje (dažniausiai negrįžtantys), tiek ritualuose, muzikoje.

Dažniausiai naudojamas medžioklės ginklas buvo ietis, kai kuriose gentyse svaidoma (vumeros) (woomera reiškia „ieties metikas“ eora kalba) ar kitokio ieties metimo prietaiso. Kai kurie žemyno vietiniai naudojo bumerangus, taip pat ir stipresnio poveikio negrįžtančius bumerango arba lazdos formos svaidomuosius ginklus, kuriais buvo įmanoma užmušti kengūrą.

Pastovios gyvenvietės buvo įprastos Toreso sąsiaurio salų bendruomenėms. Žemyno gyventojai kai kuriuose mažiau sausuose regionuose taip pat gyveno pusiau sėsliai. Tačiau apskritai dauguma tuometinių Australijos gyventojų buvo pusiau klajokliai, reguliariai keldamiesi iš vienos vietos į kitą tam tikros teritorijos ribose, pagal sezoninę prieinamo maisto kaitą, ir grįždami tuo pačiu sezonu į tą pačią vietą.

Vietiniai Australijos gyventojai išgyveno daug klimato pokyčių (paskutinis ledynmetis, jūros lygio pakilimas, atskyręs Tasmaniją), sėkmingai adaptuodamiesi prie besikeičiančios aplinkos. Nėra prieita prie bendros nuomonės, kaip smarkiai jie keitė savo aplinką pagal savo poreikius (ypač daug diskusijų dėl stambiųjų sterblinių gyvūnų išnykimo priežasčių).

Ugnis buvo naudojama daugeliui priežasčių: valgomų augalų ir medžioklinio pašaro augimo paskatinimui, kelionėse, smulkių kenkėjų naikinimui, ritualinėms apeigoms, karinėms priemonėms ir kt.

Kultūra

Ilgainiui Australijos pirmųjų gyventojų kultūra smarkiai keitėsi. Pvz., išlikusiuose uolos piešiniuose keliuose regionuose Australijos šiaurėje akivaizdi skirtingų stilių, atitinkančių skirtingus laikotarpius, seka.

Dauguma bendruomenių taip pat turėjo sudėtingą daug kur iki šiol išlikusią giminystės sistemą ir kai kuriose vietose labai griežtas santuokos taisykles. Tradicinėse bendruomenėse negalėdavo tuoktis poros, turinčios tą patį iš kelių odos tipų. Toks tabu apsaugodavo nuo kraujomaišos, taip pat suartindavo bendruomenes. Žmonės galėjo susipažinti su būsimaisiais sutuoktiniais per metinius bendruomenių susitikimus (kuraborė – corroboree), kuriuose buvo prekiaujama, pasikeičiama naujienomis, organizuojamos vedybų bei kitos ceremonijos.

Australijos vietiniai gyventojai yra sukūrę unikalių muzikos instrumentų ir tautinių stilių. Yidaki ir didgeridoo paprastai laikomi aborigenų tautiniais instrumentais. Šiuolaikinėje aborigenų muzikoje vyrauja kantri stilius.

Po europiečių įsikūrimo

1770 m. leitenanto Džeimso Kuko ekspedicija išsilaipino rytiniame Australijos krante ir pavadino jį Naujuoju Pietų Velsu, britų kolonija. Britų kolonizacija prasidėjo Sidnėjuje 1788 m. Per kelias savaites po pirmųjų kolonistų įsikūrimo regione epideminiu mastu pradėjo plisti europietiškos ligos – vėjaraupiai, raupai, gripas ir tymai, siekusios aborigenų bendruomenes ir už europiečių gyvenviečių ribų, ypatingai paveikusios tankiai apgyvendintas.

Kita britų įsikūrimo pasekmė buvo žemės ir vandens išteklių pasisavinimas. Europiečių klaidingas supratimas apie klajoklių gyvenimo būdą leido jiems manyti, kad aborigenai bus laimingi ir kituose regionuose, į kuriuos buvo išstumti. Pastarųjų bendruomenėms, kenčiančioms nuo ligų, gimtos žemės, maisto ir vandens išteklių praradimas buvo lemtingas. Skirtingai nei Naujoje Zelandijoje, jokia sutartis dėl žemės pasidalijimo teisių tarp vietinių ir europiečių nebuvo sudaryta. Taip pat pradėjo plisti ir venerinės ligos, dėl ko sumažėjo bendruomenių vaisingumas ir gimimų. Europiečiai taip pat supažindino Australiją su alkoholiu, opiumu bei tabaku (piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais iki šiol aborigenų bendruomenių problema).

Pasak kai kurių šaltinių, 1788–1900 m. laikotarpyje aborigenų sumažėjo apie 90 %, Tasmanijos paskutinė tikra aborigenė Truganini mirė 1876 m., nors išliko daug vietinių tasmanų ir europiečių palikuonių. Neskaitant maisto šaltinių ir žemės netekimo, aborigenų bendruomenes paveikė ir masinės žudynės.

Europiečiai plačiu mastu žudė aborigenus iki pat XX a. pradžios, pasak istoriko Henry Reynolds buvo nužudyta 10–20 tūkstančių aborigenų. Taip pat laisvai buvo prievartaujamos aborigenų moterys iki kol 1837 m. gubernatorius tai paskelbė nusikaltimu. Atsikėlusių europiečių tarpe buvo ir žmonių, bandžiusių sustabdyti masines žudynes.

Iki 1870 m. visos derlingos Australijos žemės buvo užimtos europiečių, o likusieji nedaugelis aborigenų buvo išstumti į gyvenimui netinkamus regionus. Europiečiams vystant gyvulininkystę, sumažėjo aborigenų medžiojami plotai, tačiau atsirado alternatyva, kuria kai kurios bendruomenės naudojosi, medžiodami naujųjų australų gyvulius, taip skatinant tolimesnius konfliktus. Buvo bendruomenių su kuriomis europiečiai nuo pirmojo kontakto palaikė neblogus santykius, tačiau dauguma ilgainiui tapo priklausomos nuo europiečių ir jiems dirbo. 1851 m. prasidėjus Australijos aukso karštinei, pietryčių Australijos aborigenai buvo naudojami kaip darbo jėga, dauguma dirbdavo už maistą, aprangą ir pan. 1867 m. į Angliją vykusi pirmoji Australijos kriketo komanda buvo sudaryta iš vietinių žemyno gyventojų.

Iki XX a. pradžios Australijos čiabuvių skaičius sumažėjo 50–90 tūkstančių žmonių, ir buvo manoma kad visiškai išnyks, tačiau iki maždaug 1930 m. išlikę aborigenai įgijo atsparumo naujosioms ligoms bei gimimų skaičius pradėjo vėl augti.

Dar XX a. aborigenai buvo Australijos bei pasaulio rasistinių pažiūrų bei diskriminacijos objektai (pvz., amerikietės gimimų kontrolės aktyvistės Margaret Sanger žodžiais, „Vietinis australas, žemiausia žinoma žmonių rūšis, pagal smegenų išsivystymą tik laipteliu aukščiau šimpanzių, yra tokios mažos seksualinės kontrolės, kad tik policija gali apsaugoti jį nuo lytinio pasitenkinimo gatvėse“).

Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos daug Australijos vietinių tarnavo armijoje, pastariesiems buvo suteikiamos pilietybės, tačiau nebuvo vertinamos lygiaverčiai naujųjų australų pilietybėms. Tuo tarpu šiaurinėje Australijos dalyje aborigenai vis dar buvo nelaisvais darbuotojais, mažai apmokami bei kitaip ribojami įstatymų ar policijos. 1946 m. gegužės 1 d. Pilbaroje (Vakarų Australijoje) dirbantys vietiniai inicijavo streiką (Pilbara strike) ir dirbti nebegrįžo. Tačiau streikas vyko jau vystantis pažangesnėms technologijoms, kada darbams pradėjo užtekti mažiau darbuotojų. 1968 m. išleidus minimalių atlyginimų vietiniams darbuotojams įstatymą (Pastoral Industry Award), masiniai jų atleidimai prasidėjo visoje Australijoje, aborigenams tampant pabėgėliais, tremtiniais, gyvenančiais miestų pakraščiuose.

Iki XX a. vidurio baltieji australai labiau susigyveno su vietinių kultūra, vienas iš pavyzdžių – Jindyworobak judėjimas (Jindyworobak Movement), kuriuo baltieji galbūt norėjo išreikšti savo atsiskyrimą nuo europietiškos kilmės.

Kalbos

Vietinių Australijos ir Tasmanijos žmonių kalbos neturi akivaizdžių panašumų su bet kuriomis kitomis kalbomis už Australijos ribų. XVII a. pabaigoje Australijoje buvo 350–750 aborigenų bendruomenių ir atitinkamas skaičius kalbų ar dialektų. XXI a. pradžioje naudojamos mažiau nei 200, ir tik dvidešimčiai jų negresia išnykimas.

Kalbininkai skirsto šias kalbas į dvi pagrindines grupes – Pama-Nyungan ir ne Pama Nyungan kalbos. Pastarąją sudaro keletas žemyno šiaurėje vartojamų kalbų grupių, o Pama Nyungan kalbos yra paplitusios beveik visame žemyne. Daugumai Australijos aborigenų kalbų būdinga vadinamoji „uošvienės kalbos“ forma, kai girdint kai kuriems giminaičiams vartojami kitokie nei kasdieniai žodžiai.

Tasmanijos aborigenų kalbų padėtis šioje klasifikacijoje nėra žinoma, nes po salos kolonizavimo ir vietinių išnaikinimo išliko tik nedaug prastos kokybės žodžių sąrašų.

Nuorodos ir šaltiniai

1. Pradžioje naudota romėnų mitologijoje įvardinti vietinius senovės Italijos gyventojus, žr. Bellum Catilinae 2007-10-30 iš Wayback Machine projekto., sk. 6.
2. Australijos Pietų Velso universiteto puslapis Kaip išvengti rasinės ar etninės diskriminacijos, angl. 2007-07-17 iš Wayback Machine projekto.
3. 2020. Revivalistics: From the Genesis of Israeli to Language Reclamation in Australia and Beyond, Oxford University Press, ISBN /ISBN , p. 227.
4. Bowler, JM et al, (20 February 2003), Letters: New ages for human occupation and climatic change at Lake Mungo, Australia, Nature 421, pp. 837–840
5. Aborigenai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.