Frida Rubiner

Frida Rubiner
Gimė	1879 m. balandžio 28 d. Marijampolė, Rusijos imperija
Mirė	1952 m. sausio 22 d. (72 metai) Berlynas, Rytų Vokietija
Veikla	Žurnalsitė, rašytoja, vertėja.

Frida Rubiner (vok. Frida Abramowna Rubiner) (1879 m. balandžio 28 d. Marijampolėje, Rusijos imperija - 1952 m. sausio 22 d. Berlyne, Rytų Vokietija) – Lietuvos žydų kilmės Vokietijos komunistinė rašytoja, žurnalistė, vertėja.

Biografija

Gimė 1879 m. balandžio 28 d. Marijampolėje. Vaikystėje lankė Kauno mergaičių mokyklą, kur mokėsi siuvėjos amato. 1899 m. išvyko į Šveicariją, kur pradėjo mokytis filosofijos Ciuricho universitete, tačiau 1900 m. nutraukė studijas ir išvažiavo mokytis į Berlyno Humboldtų universitetą. Mokydamasi, tuo pačiu dirbo siuvėja ir padavėja.

1906 m. įstojo į Vokietijos socialdemokratų partiją. 1908 m. išvyko gyventi į Frankfurtą prie Maino. 1911-1920 m. buvo susituokusi su eseistu . Per savo vyrą susipažino su įvairiais anarchistais ir komunistais. 1913 m. kartu su vyru apsigyveno Ciuriche, kur pradėjo versti rusų klasikų kūrinius į vokiečių kalbą.

1918 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. 1919 m. išvyko į Maskvoje vykusį pirmąjį Kominterno kongresą. 1920-1922 m. gyveno Vienoje, kur dirbo Raudonosios vėliavos laikraščio redaktore. 1922-1924 m. dirbo korespondente Maskvoje. 1924-1929 m. aktyviai veikė partinėje veikloje įvairiuose Vokietijos miestuose bei vertė žymiausių komunistinių rašytojų tekstus į vokiečių kalbą.

1929 m. išvyko gyventi į Tarybų Sąjungą, kur iki 1930 m. dirbo Markso-Engelso institute. Nuo 1930 m. iki 1941 m. dirbo įvairiose spaudos įstaigose. 1941-1945 m. dirbo Raudonosios armijos politiniame skyriuje. Po karo dirbo Maskvos užsienio literatūros institute. 1946 m. buvo pakviesta grįžti į Rytų Vokietiją, padėti vietiniams komunistams. Grįžusi į Rytų Vokietiją iki 1950 m. dėstė komunistinėje partinėje mokykloje. Mirė 1952 m. sausio 22 d. Berlyne.

Nuorodos

• Biografija I (vok.);
• Biografija II (vok.) 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.;
• Straipsniai susiję su Frida Rubiner (vok.).

Literatūra

• Frida Ichak: Aus dem Haushalte der Natur: (die Lehre von der Energie). Hillgers illustrierte Volksbücher, Bd. 86, Berlin/ Leipzig 1907.
• Frida Ichak: Optik. Hillgers illustrierte Volksbücher, Bd. 100, Berlin/ Leipzig 1908.
• Frida Ichak: Das Perpetuum mobile. Aus Natur und Geisteswelt, Bdch. 462, Leipzig/ Berlin 1914.
• Georg Rehberg: Untersuchungen zum Durchbiegungsverhalten zweischichtiger Dentalgipsproben in Abhängigkeit zur linearen Abbindeexpansion. Wissenschaft in Dissertationen; Bd. 51, Marburg 1995.
• Gottfried Hamacher unter Mitarbeit von André Lohmar, Herbert Mayer, Günter Wehner, Harald Wittstock: Gegen Hitler. Deutsche in der Résistance, in den Streitkräften der Antihitlerkoalition und der Bewegung »Freies Deutschland«. Kurzbiografien. (Reihe: Manuskripte/Rosa-Luxemburg-Stiftung; Bd. 53) Dietz, Berlin 2005, . (PDF; 894 kB)
• Wolfgang Leonhard: Die Revolution entläßt ihre Kinder. Ullstein Verlag, , S. 254.
• Hermann Weber Damals, als ich Wunderlich hieß. Vom Parteihochschüler zum kritischen Sozialisten. Die SED-Parteihochschule. Aufbau Verlag, Berlin 2002, , S. 89.
• Joachim Hoffmann: Berlin-Friedrichsfelde. Ein deutscher Nationalfriedhof. Kulturhistorischer Reiseführer. Das Neue Berlin, 2001, .
• Georg Rehberg: Hitlers Worte und Hitlers Taten. Verlag für fremdsprachige Literatur, Moskau 1944.
• Rubiner, Frida. In: Lexikon sozialistischer deutscher Schriftsteller. Leipzig 1964, S. 435–437 mit Bibliografie, S. 437.
• St. Weber: Rubiner, Frida, geb. Ichak. In: Geschichte der deutschen Arbeiterbewegung. Biographisches Lexikon. Dietz Verlag, Berlin 1970, S. 386 f.