Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Florinas – auksinė moneta, kaldinta 1252–1523 m., kurios pavidalas ir aukso kiekis praktiškai nesikeitė. Florino monetoje buvo 3,5 g aukso.

Florencijos florinas (fiorino d’oro) buvo pirmoji Europos moneta nuo VII a., kuri buvo kaldinta pakankamai dideliais kiekiais, kad būtų svarbi komercinėje veikloje. Daugelis to meto Florencijos bankų buvo tarptautiniai, turintys savo skyrius daugelyje Europos šalių, todėl florinas netrukus tapo pagrindine prekybine moneta, naudota didiesiems mokėjimams ir pakeitusia iki tol naudotą sidabrą.

XIV a. apie 150 šalių ir savivaldų ėmė kaldinti savas florinų kopijas. Viena svarbiausių florino tipo monetų tapo Vengrijos forintas, kadangi Vengrijos karalystė buvo daugiausia aukso iškasanti Europos valstybė. Kol į Europą XVI ir XVII a. nepaplūdo Naujojo Pasaulio auksas, pagrindiniu aukso šaltiniu buvo Afrika.

Florencijos florinai išsiskyrė savo išvaizda – vienoje pusėje pavaizduotas miesto simbolis , kitoje – Jonas Krikštytojas su .
Kitų šalių florinų išvaizda buvo kitokia – buvo pakeisti užrašai, o vėliau heraldinę leliją pakeitė kitokie heraldiniai simboliai, dažnai primenantys Šv. Mariją.

1352 m. Anglijos karaliaus Edvardo III prancūziškose valdose kaldintas florinas

Jonas Krikštytojas kitų šalių florinuose buvo keičiamas į kitas figūras. Vengrijos forintuose Joną Krikštytoją pakeitė Šv. Ladislavas (XI a. Vengrijos karalius, šventasis Vengrijos globėjas), laikantis kovos kirvį (vietoj , kurį laikė Jonas Krikštytojas).

Pradėjus kaldinti florinus, florino vertė 1252 m. buvo lygi vienai lirai. Aukso kiekis florine nekito, o kitų monetų vertė krito. 1500 m. florinas jau buvo lygus 7 Florencijos liroms. Lygiai taip pat svyravo kitų šalių piniginių vienetų vertė, todėl florinas išlaikė tarptautinių mokėjimų priemonės statusą.

XIV a. pabaigoje keliose vokiečių valstybėse kaldinti florinai, kurių aukso kiekis buvo mažesnis, imti vadinti Rheingulden, kurį plačiai naudojo Vokietijos žemėse. XV a. reinguldenus perėmė ir Šventoji Romos imperija, kur juos ėmė vadinti Reichsgulden.