Domininkas Tumėnas

Domininkas Tumėnas
Gimė	1860 m. kovo 25 d. Jaskoniškių viensėdis Žukliškėse, Dusetų valsčius, Zarasų apskritis
Mirė	1919 m. birželio 14 d. (59 metai) Vadokliai
Tėvas	Motiejus Tumėnas
Motina	Rozalija Stauskaitė-Tumėnienė
Sutuoktinis (-ė)	Vanda Tumėnienė
Veikla	kunigas, publicistas, švietėjas, knygnešys, redaktorius
Alma mater	Žemaičių kunigų seminarija

Domininkas (Dominykas) Tumėnas (1860 m. kovo 25 d. Jaskoniškių viensėdis Žukliškėse, Dusetų valsčius, Zarasų apskritis – 1919 m. birželio 14 d. Vadokliai. Palaidotas Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje) – kunigas, publicistas, švietėjas, knygnešys, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius.

Biografija

Užaugo Motiejaus ir Rozalijos (Stauskaitės) Tumėnų vienuolikos vaikų šeimoje. Brolis Justinas Tumėnas (1881 m. sausio 28 d. – 1946 m. spalio 1 d.) poetas beletristas, kūręs grožinę literatūrą, prozą ir eilėraščius. 1912 m. gegužės 2 d. Grenoblyje (Prancūzija) vedė Vandą Mingailaitę-Tumėnienę – pediatrijos Lietuvoje pradininkę, pedagogę, visuomenės veikėją, profesorę.

Domininkas pasimokęs namuose pas samdomą daraktorių, įstojo į Daugpilio realinę mokyklą, kurią baigęs 1877 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Mokydamasis seminarijoje priklausė slaptai lietuvių klierikų draugijai.

Į kunigus įšventintas 1883 m. lapkričio 13 d. ir tik 1884 m. liepos 27 d. paskirtas vikaru į Kamajus. Atvykęs pradėjo burti jaunimą į blaivininkų būrelius, subūrė knygnešių broliją, pavadinęs ją Šv. Kazimiero vardu. Jos narius 1890 m. kovo 4 d. prisaikdino prie Šv. Kazimiero altoriaus. Draugijos nariai pasninkaudavo ir kalbėdavo po 7 poterius į Šv. Dvasią ir Šv. Kazimiero litaniją kasdien, melsdami Lietuvai laisvės, o knygnešiams sėkmės. Draugija Šv. Kazimiero garbei slapta statė kryžius, kurie buvo ženklas knygnešiams, kur galima ilgesniam laikui prisiglausti, palikti saugoti knygas. Rūpinosi ir vaikų mokymu. Dėl skundų 1890 m. buvo suimtas ir kalinamas Zarasų kalėjime. Apkaltintas lietuviškos spaudos platinimu, stačiatikių šventųjų paveikslėlių draskymu.

1891 m. birželio 10 d. dvejiems metams ištremtas į Solvičegodską (prie Kotlos, Rusijoje), vėliau leido gyventi Vologdoje. Grįžęs iš tremties gyveno Kaune, prie Katedros bažnyčios, žandarų priežiūroje. Kauno gubernija netvirtino į jokias parapijas. Tik gavęs 500 rb kyšį, gubernatorius 1893 m. patvirtino vikaru į Šates. Čia dirbdamas palaikė ryšius su kaimyninėje parapijoje dirbusiu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Vienas iš „Tėvynės sargo“ steigėjų, rašydavo straipsnius (slapyvardis Antanas Dailidė), 1897 m. redagavo 7-11 numerius.

Lietuviškos spaudos gaudavo iš Palangos kunigo Marcijono Jurgaičio ir kitų knygnešių. „Šviesos“ imdavo po 300 egz. Vėliau platino „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“. 1901 m. sausio 5 d. paskirtas Šaukėnų parapijos klebonu (administratoriumi). Po metų, 1902 m. birželio 5 d., perkeltas klebonu į Vadoklių parapiją, kur kunigavo iki mirties. 1905–1906 m. laikraščio „Nedėldienio skaitymas“ redaktorius.

Parengė šviečiamųjų knygelių „Dailydė“, „Ko reikia žemei“ ir kitų, paliko memuarų (dabar dingę). Savo rašinius pasirašydavo slapyvardžiais A. Dailidė, A. Sodietis, P. Naudlinskas ir kt. Rašė amatų, ūkio, religijos klausimais.

Šaltiniai

1. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 527 psl.

2, Vytautas Indrašius „Aukštaitijos šviesuliai“, Vilnius,1999, psl. 11 – 27