Didžioji Prūsijos kolonizacija

Didžioji Prūsijos kolonizacija – XVIII a. Rytų Prūsijos Lietuvos provincijoje vykusi kolonizacija – vokiečių kolonistų apgyvendinimas prūsų ir lietuvininkų žemėse.

Istorija

Vakarų baltų žemės, kuriose gyveno nadruviai, sembai, skalviai ir kitos prūsų gentys bandytos užkariauti dar IX a., kai Baltijos jūros pakrantėje stengėsi įsitvirtinti normanai, danai, vikingai. Jotvingiai tuo pačiu metu pradėjo kentėti nuo lenkų antpuolių, kurių užimtose baltų genčių žemėse vėliau susikūrė lenkų istorinė sritis Mozūrija. Vėliau lenkai pasiekė ir Kulmo žemes, dėl to ilgainiui dalis pietinių prūsų sulenkėjo.

Dar didesnė kolonizacija prasidėjo per XII a. viduryje prasidėjusius kryžiaus karus, po jų į užkariautus kraštus kėlėsi kolonistai, kūrėsi vokiečių valstybės. XIII a. Vokiečių ordino nukariautose prūsų ir vakarų lietuvių žemėse buvo sukurtos Vokiečių ordino, o žemėse, kuriose gyveno lyviai, estai, kuršiai, latgaliai, žiemgaliai – Kalavijuočių ordino, vėliau Livonijos konfederacijos valstybės. Prūsijos pietinėje dalyje, įsikūrė vokiečių kolonistų amatininkų, pirklių, valstiečių. Į Nadruvą, Skalvą, pietinių kuršių žemes iki XVIII a. jie nesikėlė dėl dažnų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės įsiveržimų. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, išlaikiusi ir valdydama Palangos valsčių, perkirto vokiečių valdas prie Baltijos jūros, dėl to nei vokiečių, nei danų ar švedų valstiečių nebuvo ir Livonijoje, todėl latviai ir estai mažiau asimiliavosi negu Mažosios Lietuvos lietuvininkai ir Prūsijos lenkai.

Kolonizacijos paskatos

1709–1711 m. visoje Prūsijoje ir Pietinėje Lietuvoje prasiautė maras, o po epidemijos kilo badas, per kurį išmirė apie 160 000 lietuvininkų. Vien Labguvos apskrityje liko tušti 386 lietuvių ūkiai. Labai išretėjus Lietuvos provincijos gyventojams, sumažėjo darbo jėgos valstybiniuose domenuose ir privačiuose dvaruose. Sumažėjo feodalų pajamos, ištuštėjo valstybės iždo kasa. Norint atkurti ekonomiką, pirmiausiai reikėjo atgaivinti žemės ūkį.

Prūsijos valdžia suorganizavo vokiečių, daugiausia ūkininkų, emigraciją į Mažąją Lietuvą. 1710-1736 m. vien į Įsruties, Ragainės, Tilžės apskritis atkelta 23 000 kolonistų. Daugiausia atsikėlėlių atvyko iš Zalcburgo apylinkių.

Vietos gyventojai buvo verčiami baudžiauninkais, diskriminuojami, o kolonistai - proteguojami. Prūsijoje apsigyvenę vokiečių valstiečiai ilgą laiką temokėjo činšą, lažo nėjo, greičiau tapdavo kulmiškiais. O tai stiprino ir jų ekonominę bazę. Netgi vokiškiems miestams Magdeburgo teisės buvo suteikiamos greičiau.

Kolonizaciją vykdė Domenų komisija, nuo 1721 m. , kuriai pavaldūs buvo Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai. Pagal komisijos instrukcijas valstiečių žemes permatavo kareivių komandos, paskirstytos po valsčius ir vadovaujamos karininkų, nes bijota pasipriešinimo. Buvo nustatoma, kurie vietinių gyventojų lietuvininkų ir kolonistų vokiečių kaimiečių ūkiai geri ir kurie blogi. Tai buvo teisinis pagrindas iš dalies lietuvių valstiečių atimti ūkius, degraduoti juos į žemiausius socialinius sluoksnius, vadinamuosius laisvuosius žmones, taip buvo sudaryti germanizavimo socialiniai ir ekonominiai pagrindai.

Pasekmės

Iki maro Prūsijoje buvo 54 vokiški ir 32 lietuviški valsčiai. Lietuviškose apskrityse veikė 449 pradžios mokyklos, iš jų 340 mokyta vien lietuvių kalba. Dėl kolonizacijos ir germanizacijos nuo XIX a. vidurio iki 1925 m. Mažojoje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) lietuviškai kalbančių lietuvininkų sumažėjo nuo 139 000 iki 8000.

Šaltiniai

1. Algirdas Matulevičius. Didžioji Prūsijos kolonizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 801 psl.
2. Algirdas Matulevičius. Didžioji Prūsijos kolonizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 727 psl.
3. Didžioji Prūsijos kolonizacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 388 psl.