Java (sala)

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Javos sala (indonez. Jawa) – Sundos salyno sala, priklausanti Indonezijai. Saloje yra ir Indonezijos sostinė Džakarta. Javos sala tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, joje gyvena daugiau žmonių negu kontinentinėje Australijoje. Saloje, turinčioje 132 000 kvadratinių kilometrų plotą, gyvena 114 milijonų gyventojų. Gyventojų tankumas 864/km².

Indonezijos provincijos Javos saloje

Administracinis suskirstymas

Javos sala administraciškai padalinta į keturias provincijas, 1 ypatingąjį regioną ir sostinės teritoriją:

• Bantenas (Banten),
• Džakarta (Jakarta) – sostinės teritorija,
• Džokjakarta (Yogyakarta) – ypatingas regionas,
• Rytų Java (Jawa Timur),
• Vakarų Java (Jawa Barat),
• Vidurio Java (Jawa Tengah).

Didžiausi Javos miestai:

• Džakarta – 11 mln. gyventojų,
• Surabaja – 2,5 mln. gyventojų,
• Bandungas – 1,7 mln. gyventojų,
• Semarangas – 1,3 mln. gyventojų,
• Bogoras – 800 000 gyventojų,
• Malangas – 750 000 gyventojų,
• Surakarta – 550 000 gyventojų,
• Džokjakarta – 650 000 gyventojų.

Geografija

Javos sala priklauso salų grupei, tarp kurių yra Borneo sala šiaurėje, Sumatros sala šiaurės vakaruose, Balis – rytuose ir Kalėdų sala pietuose. Javos sala yra 13 pagal dydį sala pasaulyje. Ji yra vulkaninės kilmės, saloje yra 38 kūgio formos kalnai, kas rodo, kad kad jie yra buvę vienu metu veikiantys vulkanai.

Istorija

Malajų salyno istorija
> Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, , Mataramas, Brunėjus, ,
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, , Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas,
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai: Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, , Minangkabau, Balis, Brunėjus, , Molukai, Filipinai

Javos sala su satelitine Madura visuomet buvo atskiras Malajų salyno istorinis vienetas, puoselėjantis savitą kultūrą ir turintis atskiras valstybes. Kartu tai buvo ir vienas svarbiausių salyno kultūros centrų.

Hinduistinis laikotarpis

Pagrindiniai straipsniai: Javiečių valstybės, Sundų valstybės

I tūkstantmečio pradžioje Malajų salyne pasirodžius indų pirkliams, Javoje įsikūrė pirmosios hinduistinės valstybės.

Nuo seno Javos saloje gyveno dvi atskiros tautos: sundai rytinėje dalyje ir javiečiai vakarinėje. Sundai, gyvenę arčiau Sundos sąsiaurio, kuriuo naudojosi indų pirkliai, keliaudami į Salyną, anksčiau susidūrė su jų kultūra. Todėl jie anksčiau sukūrė ir valstybes. Čia viena po kitos klestėjo hinduistinės sundų valstybės, gyvavę iki XVI a. Didžiausia jų valstybė Sunda gyvavo iki pat XVI a vidurio.

Pirmoji javiečių valstybė buvo centrinėje Javoje, įkurta VII a viduryje. VIII a Kedu lygumoje radosi Šailendrų valstybė, valdoma valdovų, tituluojamų devaradža. Būdami uolūs budistai, Šailendros valdovai pastatė daug budistinių paminklų, tarp jų ir Borobudūrą. Kitos javiečių valstybės buvo Mataramas, . Isjanų dinastija Medange valdė iki pat 1006 metų, kol Malajų valstybė Šrividžaja nesunaikino sostinės, laikinai užimdama Javą.

Princas Airlangga 1019 m. suvienijo dalį Rytų Javos (netoli dabartinės Surabajos, įkurdamas valstybę. Vėliau prie jos prijungė Balį ir Centrinę Javą, tokiu būdu atkurdamas senąsias Medango teritorijas. Šios valstybės įpėdinė buvo , siejama su didžiausiu Javos kultūros suklestėjimu. 1222 m. ją pakeitė valstybė.

Mongolų puolimo metu, pasinaudodamas suirute Vidžaja įkūrė Madžapadhito valstybę, kuri pirmoji Malajų salyno istorijoje suvienijo didžiają dalį salyno, tapdama precedentu dabartinei Indonezijai. Ši valstybė egzistavo 1293–1500 m.

Islamo laikotarpis

XIV a pabaigoje Madžapadhito imperija išgyveno įpėdinystės krizę, todėl jos galios silpo, o provincijos visame salyne tapo nepriklausomos. XV a. pabaigoje nusilpusioje Javoje pasirodė musulmonų pirkliai, kurie pradėjo saloje skleisti islamą. Ypač aktyvūs jie buvo šiaurinėse pakrantėse. Pirmiausia musulmonų bendruomenė sustiprėjo Demako uoste, kur įkurtas . XVI a pradžioje musulmonai įsigalėjo ir sundų gyvenamose teritorijose (Padžadžarane). Čia įkurti ir sultonatai.

1527 m. Demako sultonatas užkariavo nusilpusį Madžapadhitą, perkėlė jo regalijas į Demaką ir pasiskelbė Madžapadhito tradicijų tęsėju. 1557 m. jo laivynas drauge su Cirebono laivynu užėmė Padžadžarano uostą Sunda Kelapą, kuris buvo pavadintas Džajakarta (vėliau tapo Džakarta). Iš ten buvo išvyti pirmieji portugalų pirkliai.

Musulmoniškų sultonatų pergalė Javoje paskatino daugybę hinduizmo propaguotojų bėgti iš salos, sukeldama masines javiečių ir sundų migracijas į Balį ir pietinį Borneo (ten jie sukūrė Bandžarmasino valstybę).

XVI a viduryje sala galutinai padalinta tarp trijų musulmoniškų sultonatų: Demako, Banteno ir Cirebono. Du pastarieji, sukurti sundų, egzistavo iki pat XIX a., o javiečių Demako sultonatas 1568 m. žlugo. Po trumpo jį pakeitusio Padžiango sultonato (1568–1586) valdymo, įsigalėjo Mataramas (to paties pavadinimo valstybė, kaip ir hinduizmo laikotarpiu). Jo sultono Agung laikais XVII a viduryje Mataramas užvaldė visą Rytų ir Vidurio Javą, tapdamas stipriausia Malajų salyno valstybe.

Kolonizacijos laikotarpis

Nepriklausomybės laikotarpis