David Hume

Hume, David
Gimė	1711 m. balandžio 26 d. Edinburgas
Mirė	1776 m. rugpjūčio 26 d. (65 metai)
Tautybė	škotas
Veikla	filosofas istorikas
Vikiteka	David Hume

David Hume (liet. Deividas Hjumas; 1711 m. balandžio 26 d. Edinburgas – 1776 m. rugpjūčio 26 d.) – škotų filosofas ir istorikas.

Gyvenimas

Hjumas gimė Edinburge. Jo šeima buvo iš vidutiniškai pasiturinčiųjų klasės. Jo tėvas, Joseph Home, buvo advokatas, o motina, Katerina Falkoner, tvarkė namų ūkio reikalus, turėjo vyresnį brolį ir seserį. Tėvas mirė, kai Deividas buvo vaikas, todėl jį užaugino našle likusi motina, kuri buvo tarsi pirmoji jo mokytoja. Išsilavinimą įgijo jėzuitų koledže Prancūzijoje; vėliau studijavo teisę. Baigęs mokslus, Hjumas persikėlė į Angliją. Hjumas aktyviai rašė filosofinius straipsnius. Jis kelis kartus nesėkmingai bandė gauti darbą universitete. Dirbo advokatu, bibliotekininku, diplomatu, vėliau atsistatydino ir tapo privačiai praktikuojančiu mokslininku. Hjumas plėtojo empirizmo bei filosofiją, pažinimo šaltiniu laikė pojūčius. Analizuodamas sąmonę, didžiausią reikšmę teikė jutimo organų pojūčiams bei vaizdinių asociacijų suvokimui. Per savo gyvenimą Hjumas gyvenimo moters nerado ir liko nevedęs. 1776 metais mirė, spėjama, kad jis sirgo žarnyno ar kepenų vėžiu.

Kūryba

Hjumas filosofiją būtų galima apibūdinti kaip nuoseklų skepticizmą. Hjumas mažiau žinomas, nors ne mažiau reikšmingas, kaip natūralizmo šalininkas. Pasak Hjumo skepticizmo, visas tikrovės pažinimas remiasi priežasties ir pasekmės suvokimu. Ryšys tarp šių dalykų tėra pripratimas, todėl nepatikimas. Matematinis mąstymas yra vienintelė tikro pažinimo metodų sukūrimo galimybė. Pažinimo pagrindu laikė patyrimą. Patyrimą interpretavo kaip įspūdžių, susietų psichologiniais asociacijos dėsniais, srautą. Patyrimo šaltiniai – išorinis suvokimas ir vidinė savivoka, susijusi su mąstymu.

Hjumas dažnai laikomas trečiuoju ir radikaliausiu vadinamųjų britų empirikų, šalia Džono Loko (John Locke) ir Džordžo Berklio (George Berkeley, kuris, tiesa, buvo airis). Ši Hjumo, Loko ir Berklio sąsaja, nors jau tapusi tradicine, yra klaidinanti kitais atžvilgiais, ypač dėl to, kad nepaisoma didelės įvairių prancūzų autorių, tokių kaip (Pierre Bayle), įtakos, taip pat įvairių anglų intelektualinio landšafto figūrų, tokių kaip Izaoko Niutono (Isaac Newton), , Frensio Hačesono (Francis Hutcheson) ir reikšmės.

Deividas Hjumas ir empirizmas

Empirizmas (gr. emperia – patirtis) – pažinimo teorija, akcentuojanti patirties, įrodymų svarbą per jutimo receptorius. Empirizmas svarbiausiu ir vieninteliu pažinimo šaltiniu laiko patirtį, gaunamą per pojūčius, t. y. tai, ką galime jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik sausais loginiais samprotavimais. Žymiausias empirizmo atstovas – Deividas Hjumas. Bene pirmasis iš naujųjų amžių filosofų, kuris ėmė ginčyti mokslo dėsnių tikrumą. Hjumo žmogiškojo pažinimo analizės išvados padarė didelę reikšmę tolesnei pažinimo teorijos raidai. sudavė skaudžiausią kirtį racionalistiniam pažinimui. Deividas Hjumas buvo įsitikinęs, kad jo uždavinys „moksle apie žmogų pritaikyti empirinius metodus“, t. y. remtis patyrimu ir stebėjimu su saikinga abejone, kuri riboja žmogaus pažinimo galimybes. Tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai. Juos Hjumas skirsto į dvi grupes: įspūdžiai (arba mintys) ir idėjos. Įspūdžiai – tai visi mūsų išoriniai pojūčiai bei vidiniai savęs suvokiniai (afektai, jausmai, norai), pasireiškiantys sieloje. Idėjos yra atvaizdai įspūdžių, kurie mums kyla tada, kai mes tuos įspūdžius apmąstome, prisimename, įsivaizduojame. Abi grupės skiriasi stiprumu ir gyvumu taip, kaip, pavyzdžiui, obuolio skonis, patiriamas atsikandus, skiriasi nuo to skonio prisiminimo. Idėjos skirstomos į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos kyla iš įspūdžių. Todėl neįmanoma ką nors įsivaizduoti arba apmąstyti, ko nėra buvę tiesioginiame suvokime. Taip pat žmogus savo vaizduotės galia gali sukurti sudėtines idėjas, kurios nėra kilusios iš tiesioginio įspūdžio, jos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, kai remiasi panašumu, priežasties ir padarinio ryšiu. Bet jeigu pažinimo šaltinis yra juslinis patyrimas, tai kaip paaiškinti matematinio mąstymo laimėjimus? Hjumas sprendinius skirsto į dvi rūšis: 1. Sprendiniai apie santykius tarp sąvokų (proto tiesos) ir 2. Sprendiniai apie faktus (faktų tiesos). Pirmoji grupė priklauso logikos ir matematikos sferai, kurioje yra visiškas tikrumas, nes logikos požiūriu sąvokinės tiesos priešingybė yra neįmanoma. Tačiau šie sprendiniai nieko nepasako apie objektų tikrovę. O teiginiai apie faktus remiasi patyrimu, faktai pagrįsti stebėjimais. Taikomas priežasties ir pasekmės ryšys: kad pirmą ir antrą ivykius sieja priežastinis ryšys, manome, kai daug kartų buvo pastebėta, kad antras įvykis įvyksta tik po pirmo įvykio. Sąmonės turinių analizė Empirizme įspūdžių ir idėjų analizė virsdavo sunkiai identifikuojamų ir diferencijuojamų mentalinių (lot. mentolis – protinis]) esybių santykių aiškinimu, o pagrindiniu tyrimo metodu tapdavo introspekcija (savistaba) – filosofas bandė analizuoti savo paties sąmonės turinį ir joje vykstančius procesus. Tai buvo nelengvas uždavinys, nes sąmonės turinio analizė iš dalies jį keitė. Sunkoka buvo atskirti ir sąmonės elementus. Ir galų gale tokio pobūdžio tyrimų rezultatus buvo labai sunku patikrinti kitiems .

Hjumas ir religija

Hjumo filosofija buvo giliai . Tai buvo mokslas apie žmogų ir jo pasaulį, išsitenkantį žmogiškosios patirties bei reikmių rėmuose. Prieš pradėdamas filosofuoti, žmogus pirma turėjo gyventi ir veikti; žmogaus interesų ratą apibrėžė jo gyvenimas, o praktiniai veiksmai teikė medžiagos apmąstymams. Protas, pasak Hjumo, niekad negali mūsų pakylėti virš įprastos patirties tėkmės, jis taip pat negali pateikti mums veiksmų ir elgesio taisyklių, išskyrus tas, kurias mums duoda kasdienio gyvenimo analizė. Todėl Hjumas kritikavo ir įsitikinimą, kad egzistuoja substanciali, nemirtinga siela. Pasak jo, visi argumentai kalba prieš tą hipotezę ir nė vienas jos nepetvirtina. Iš vidinės patirties žinome tik savo išgyvenimus, kurie mums yra tiesioginė duotybė. Tačiau niekada negalime padaryti įtikinamos išvados, kad jų pagrindas yra kažkokia dvasinė substancija, kuriai būdinga nemirtingumas. Hjumo kritika lietė ne atskiras dogmas, o visą religinį pasaulėvaizdį. Ji siejosi su įsitikimu, kad žmogaus gyvenimas ir žmogaus veikla reikalauja žmogiško mato. Aukščiausia žmogaus vertybė yra gyvenimas. Dorovinių principų šaltinis yra ne Dievo įstatymai, o prigimties reikalavimai ir socialinės reikmės. Tie principai padeda žmogui, apibrėžia jo troškimus, reguliuoja jo santykius su kitais žmonėmis. Dorovė,- teigė Hjumas,-paprasčiausiai yra išvada, liečianti žmogaus veiksmus ir paremta jų motyvų, potraukių ir gyvenimo sąlygų apmąstymu.

Įtaka

Dėmesys Hjumo filosofiniams darbams išaugo, kai vokiečių filosofas Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) skyrė Hjumui nuopelnus už jo pažadinimą iš „dogmatiškojo miego“ (~1770 m.). (David Fate Norton) (1993) tvirtino, kad Hjumas buvo „pirmasis ankstyvojo modernizmo postskeptiškas filosofas“. Albertas Einšteinas (Albert Einstein) (1915) rašė, kad jis įkvėptas Hjumo pozityvizmo suformulavo savo Specialiąją reliatyvumo teoriją. Hjumas (1989) buvo laikomas Vitgenšteino (Wittgensteinian) revoliucijos šalininku. Kaip argumentą N. Phillipsonas pateikė Hjumo teiginį, kad matematika ir logika yra susijusios sistemos, užmaskuotos tautologijos, ir neturi jokio sąryšio su pasaulio patirtimi. (Alfred Jules Ayer) (1936), pristatydamas savo loginio pozityvizmo klasikinę ekspoziciją, tvirtino: „Požiūriai, kurie iškeliami šiame traktate yra išvesti iš (Berkeley) ir Hjumo empirizmo loginio rezultato. Hjumo Indukcinė Problema taip pat turėjo esminės reikšmės Karlo Poperio (Karl Popper) filosofijai. Savo autobiografijoje, „Begalinis ieškojimas“, Popperis rašė: „Žinios…..yra objektyvios; ir jos yra hipotetinės. Šiuo požiūriu man pavyko suformuluoti Hjumo indukcijos problemą“. Ši įžvalga davė rezultatų Popperio pagrindiniam darbui „Mokslinio atradimo logika“. Savo „Spėjimuose ir paneigimuose“ jis rašė: „Aš ištyriau indukcijos problemą per Hjumą. Aš jaučiau, kad Hjumas buvo visiškai teisus tvirtindamas, kad ši indukcija negali būti logiškai pagrįsta“. Pasak Šopenhauerio (Schopenhauer), „galima kur kas daugiau pasimokyti iš kiekvieno Deivido Hjumo parašyto puslapio nei iš Hėgelio (Hegel), (Herbart) ir (Schleiermacher) parašytų filosofinių darbų drauge sudėjus.

Kartu su Adamu Smitu (Adam Smith) ir (Thomas Reid) Hjumas laikomas vienu iš svarbiausių škotų Švietimo veikėjų.

Veikalai

Kaip istorikas išleido savo metu neblogai įvertintą Anglijos istoriją. 1733–1736 būdamas Prancūzijoje parašė pagrindinį savo veikalą

• „Traktatas apie žmogaus prigimtį“ (A Treatise of Human Nature) – bandymas supažindinti su eksperimentiniais metodais, aiškinančiais moralės temas. Tai svarbiausias D. Hjumo filosofijos veikalas. Kūrinį parašė Prancūzijoje, tačiau knyga išleista Anglijoje 1739–1740 m. Anuomet praktiškai nesulaukė jokių atsiliepimų.

Šiek tiek daugiau dėmesio susilaukė

• „Žmogaus proto tyrinėjimas“ (An Enquiry Concerning Human Understanding), įrašė jo vardą į filosofijos istoriją greta didžiausių pažinimo teoretikų, pirmąsyk išleistas Londone 1748 m. pavadinimu „Filosofiniai esė apie žmogaus protą“ (Philosophical Essays Concerning Human Understanding). Šioje knygoje D. Hjumas pažinimo procesą tyrinėjo vadovaudamasis agnosticizmu ir fenomenalizmu, apmąstydamas savo pirmtakų Džono Loko ir Džordžo Berklio pažinimo koncepcijas. Tai „Traktato apie žmogaus prigimtį“ pirmosios dalies perrašytas ir papildytas variantas (autoriaus nuomone, daugiausia nuo jos skiriasi stiliumi).

Kiti veikalai:

• „Moralinės ir politinės esė“ (Essays moral and political), pirmoji knyga išleista 1741–1742 m. Rinkinys iš atskirų dalių rašytas ir leistas daug metų, nors nemažai esė buvo surinkta 1753–1754 m. Dauguma esė yra parašytos politikos ir ekonomikos temomis, nors jos kelia ir etinius bausmės, meilės, santuokos, poligamijos, Senovės Graikijos ir Romos demografijos klausimus. Kūriniams darė įtaką Hjumo jaunystėje skaityti leidiniai: „Žiūrovas“ ir „Tatler“.
• „Moralės principų tyrinėjimas“ (An Enquiry Concerning the Principles of Morals) buvo išleistas 1751 m.

Tai „Traktato apie žmogaus prigimtį“ trečiosios dalies perrašytas variantas.

• „Natūralioji religijos istorija“ (The natural history of religon), parašyta 1755 m.
• „Anglijos istorija nuo Julijaus Cezario invazijos iki 1688 m. revoliucijos“ (The History from the Invasion of Julius Caesar to the revolution in 1688of England), aštuonių tomų, parašyta 1753–1762 m. Šioje knygoje D. Hjumas mėgino reabilituoti Stuartų dinastijos valdymą.
• „Dialogai apie natūraliąją religiją“ (Dialogues Concerning Natural Religion), tai paskutinis D. Hjumo kūrinys, parašytas 1776 m., tačiau išleistas jau po jo mirties 1779 m.

Bibliografija

• David Hume. „Žmogaus proto tyrinėjimas“. – Vilnius, Pradai, 1995,

Šaltiniai

• „Filosofijos įvadas“ E. Nekrašas, Mokslo ir encikolpedijų leidykla, Vilnius, 1993. Psl 47, 82-84, 88, 91, 93, 95, 96, 105, 136, 143–145, 149.
• „Filosofijos įvadas“ A. Anzenbacher, Vilnius „Katalikų pasaulis“, 1992 Psl.:66, 146, 198, 263, 333, 337
• „Susitikimai su filosofija: nuo Herakleito iki Huserlio“, Adam Sikora, Alma littera, 2004.Psl.: 266, 271, 272.

Nuorodos

• Kai kurie Hjumo tekstai (anglų kalba)
• Straipsnis Stanfordo filosofijos enciklopedijoje (anglų kalba)
• Penki straipsniai „Interneto filosofijos enciklopedijoje“ (anglų kalba) 2007-06-15 iš Wayback Machine projekto.
• Apie D.Hume gyvenimą (anglų kalba) 2011-04-26 iš Wayback Machine projekto.
• David Hume darbų sąrašas su nuorodomis į juos (anglų kalba) 2010-10-19 iš Wayback Machine projekto.
• David Hume autobiografija (anglų kalba) 2010-08-22 iš Wayback Machine projekto.
• Apie D.Hume gyvenimą (anglų kalba) 2011-04-26 iš Wayback Machine projekto.

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

David Hume