Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

George Berkeley

Gimė	1685 m. kovo 12 d.
Mirė	1753 m. sausio 14 d.

Veikla	britų filosofas

George Berkeley (1685 m. kovo 12 d. – 1753 m. sausio 14 d.) – vienas iš trijų žymiausių XVIII a. britų filosofų.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos .
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje .

Buvo britų empirizmo atstovas, sukūręs griežtą, nuoseklią empirizmo sistemą. Neigė materijos buvimą. Pirmasis jo darbas buvo apie matematiką, tačiau po savo parašytos esė„Naujos teorijos vizija“, kurioje jis išnagrinėjo regėjimo atstumą, svarbą, padėtį, regėjimo ir lytėjimo problemas, jis karštai susidomėjo filosofija ir pasinėrė į filosofinius apmąstymus. Garsusis vokiečių filosofas Artūras Šopenhaueris rašė apie jį: „ Berkeley buvo pirmasis, kuris nagrinėjo subjektyvų atspirties tašką ir parodė neginčijamą jo būtinybę. Jis yra idealizmo tėvas

Biografija

Gimė 1685 metų kovo 12 dieną Pietų Airijoje, Kilkenio mieste, smulkaus bajoro Viljamo Berkeley šeimoje, kurioje buvo vyriausias iš 7 vaikų. Vienuolikos metų pradėjo mokytis Kilkenio mieste, o būdamas penkiolikos įstojo į Trinity koledžą, Dubline, kuriame sukakus devyniolikai G. Berkeley įgyja „menų bakalauro“ laipsnį ir pasilieka jame dėstytojauti. Suėjus dvidešimt ketveriems jis įšventinamas į kunigus.

Iki 43 metų daug rašo, dirba bei keliauja. Sulaukus 45 metų su žmona ir draugais išsinuomoja laivą ir išvyksta misionieriaus darbui į naujas žemes. Ten jis imasi iniciatyvos realizuoti projektą, pagal kurį reikėjo pagerinti krikščionybės ir bažnyčios būklę Bermudų salose, bet galiausiai praleidęs ten 3 metus ir negavęs pinigų iš valstybės grįžo į Londoną. Nuo 1734 m. Kloinske tarnauja vyskupu. 1752 m. persikelia į Oksfordą kur ir praleidžia pasutines savo gyvenimo dienas iki pat 1753 m. sausio 14 d., kai jį ištinka staigus insultas.

Jis buvo vidutinio ūgio, turėjęs malonią, imponuojančią išvaizdą. Vėliau Amerikoje jo vardu buvo pavadintas Kalifornijos pakrantės miestas.

Įnašas į filosofiją

G. Berkeley nurodė, kad asmenys negali galvoti ar kalbėti apie objekto buvimą, verčiau galvoti ar kalbėti apie kažkieno suvoktą objektą. Tai reiškia, kad asmenys negali žinoti realaus objekto. Berkeley teigia, kad visi asmenys žino apie objektą, kuris yra jų suvokimas. Pagal jo teoriją asmuo yra vienintelis, kuris žino ir patiria. Taip pat jis tvirtino, kad asmeninė patirtis, kai jis kalba su kitais žmonėmis kas nėra kilę iš jo paties veiklos ir kadangi jis žino, kad jų požiūris į pasaulį yra suderinamas su juo, jis gali tikėti savo egzistavimu, kuris yra identiškas ar panašus visiems. Iš to išplaukia, kad:

Bet kokios pasaulio žinios turi būti gautos tik per tiesioginį suvokimą.
Klaida įvyksta mąstant, nes kiekvienas individas suvokia kitaip.
Žinios apie žmonių, daiktų ir veiksmų juos supantį pasaulį, gali būti išvalytos ir tobulinamos vien pašalinus visus galvojimus, apmąstymus.

G. Berkeley abejojo dėl dvasinės substancijos egzistavimo klausimo. Jis norėjo atsisakyti šio klausimo, tačiau kaip vyskupas negalėjo, nes tai reikštų sielos, kaip dvasinės substancijos, neigimą. Berkeley apmąstė visas substancijos nebuvimo pasekmes: jeigu jos nėra, tai nėra ir jos atributų (pirminių kokybių). Vadinasi, yra tik antrinės kokybės. Iš to išplaukia, kad vienintelė tikrovė yra idėjų kompleksai. Pavyzdžiui, obuolys yra formos, spalvos, tankumo, skonio, kvapo ir panašių idėjų kompleksas. G. Berkeley teigia: „Iš tikrųjų objektas ir pojūtis yra vienas ir tas pats“. Remiantis šiuo teiginiu buvo suformuluotas egzistavimo kriterijus: Esse est percipii (lotyniškai) „Egzistuoti - tai būti suvokiamam“.

Berkeley neigė materijos buvimą, tačiau teigė, kad sveikas protas, visi žmogaus mokslai gali puikiausiai apsieiti ir be jos. Jis laikė materijos sąvoką patirtimi nepagrįsta, nereikalinga bei savyje prieštaringa. Manė, kad materijos buvimas veda prie radikalaus skepticizmo ir religijai priešiško požiūrio įsitvirtinimo. Pagrindinis Berkeley siekis buvo apginti religiją, jos pasaulėžiūrą bei atmušti skepticizmą ir ateizmą.

Jis griežtai skyrė materiją nuo medžiagos. Jos egzistavimą jis vadino materializmu. Tokios filosofo idėjos buvo aštriai pasmerktos jo jaunesniojo amžininko D. Diderot, kuris teigė, kad jo idealistinė sistema žmogaus proto ir filosofijos gėdai sunkiausiai sugriaunama, nors ir absurdiška. Berkeley juslinius pojūčius vadina idėjomis. Pagal jį, pasaulyje yra tik dvasios ir jų suvokti, iš pojūcių susidedantys daiktai. Taigi fizinis pasaulis yra konstrukcija iš žmonių pojūčių.

Jo teiginiai: Egzistuoti, reiškia būti suvoktam. (Fizinė egzistencija galima tik tada, kai ji yra suvokiama pojūčių pagalba.) Fiziniai kūnai yra idėjų visuma (pojūčiai). Jokia idėja ar pojūtis negali egzistuoti anapus proto, todėl jokie fiziniai dalykai negali egzistuoti ne proto viduje. Pirminės savybės (vientisumas, tęsimas, forma, judesys) yra tiek pat subjektyvios kaip ir antrinės savybės (spalva, garsas, kvapas, skonis, struktūra).

Geriausiai žinomi rašytiniai darbai

Geriausias jo kūrinys – „Trys dialogai“ (1713), kuriame personažus Hylas ir Philonous atstovauja pats Berkeley ir jo amžininkas anglų filosofas John Locke. Tai – literatūros ir filosofijos šedevras, sako H. Robinsonas: „Stilius tobulai aiškus, o debatų dinamika taip priartėja prie tikro ginčo tarp dviejų inteligentiškų pokalbių“. Plačiausiai jo skaitomi kūriniai – „Esė apie naująją regos teoriją“ (1709), „Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus“ (1710), „Seirė“ (1744).