Davýd Haradòkas blrs Давыд Гарадок arba Davi d Gorodòkas rus Давид Городок miestas pietų Baltarusijoje Bresto srityje 75

Davýd Haradòkas (blrs. Давыд-Гарадок; arba Davi̇̀d Gorodòkas, rus. Давид-Городок) – miestas pietų Baltarusijoje, Bresto srityje, 75 km į šiaurę nuo Pinsko, prie Horynės upės. Maisto pramonė, metalo apdirbimas. Medinė Šv. Jurgio cerkvė (XVII a. antroji pusė, perstatyta 1724 m.).

Davyd Haradokas blrs. Давыд-Гарадок

Cerkvė

Davyd Haradokas 52°03′14″š. pl. 27°12′22″r. ilg. / 52.054°š. pl. 27.206°r. ilg. / 52.054; 27.206 (Davyd Haradokas)

Laiko juosta: ()

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Bresto sritis
Rajonas	Stolino rajonas

Įkūrimo data	1127

Gyventojų (2022)	5 842

Pašto kodas	225540 / +375 2139

Istorija

Miesto centre išliko pylimu apjuostas piliakalnis, kurį 1937–1938 m. tyrinėjo R. Jakimovičius, 1967 m. – P. Lysenka. Rasta XII a. ręstinių gyventojų būstų, medinės cerkvės ir medinio grindinio liekanų, medžio, kaulo, geležies, stiklo dirbinių, molinių indų šukių. Piliakalnio papėdėje yra XII a.–XIV a. gyvenvietės liekanų, prie miesto – I a.-V a. kapinynas.

Miestas pradėjo kurtis XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje Harynės dešiniajame krante, aplink piliakalnį, nuo XIV a. minimas rašytiniuose šaltiniuose.XII a. priklausė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystei, XIII a. valdė totoriai, XIV a. pradžioje Ldk Vytenis prijungė prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Ldk Vytauto Didžiojo laikais pastatyta pilis, kuri stovėjo iki XVIII a. XIV a. pabaigoje – XVI a. centras. 1522 m. atiteko karalienei Bonai Sforcai, 1558 m. – Radvilų giminei. 1581 m. suteiktos Magdeburgo teisės.

1793–1917 m. Davyd Haradokas priklausė Rusijos imperijai, nuo 1796 m. Minsko gubernijai. XIX a. buvo miestelis ir dvaras Mozyriaus apskrityje, buvo cerkvė, katalikų parapija, vietovė priklausė Chorsko valsčiui. Po I pasaulinio karo trumpai gyvavo Davyd Haradoko valsčius, nors 1919 m. rugpjūčio 14 d. Davyd Haradokas buvo išbrauktas iš valsčiaus sudėties.1921–1939 m. priklausė Lenkijai, nuo 1939 m. – Baltarusijai, 1940 m. gavo miesto teises.

Sovietmečiu tapo prietaisų pramonės centru.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1931 m. ir 2019 m.

1931 m.

1991 m.

2002 m.

2009 m.

2019 m.

10 500

7 700

7 200

6 700

5 818

Šaltiniai

Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
Davyd Haradokas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. . // psl. 325
Dawidgródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 914 psl. (lenk.)
Dawidgródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 391 psl. (lenk.)
Dziennik Urzędowy Zarządu Cywilnego Ziem Wschodnich z dnia 14 sierpnia 1919, Nr. 12, poz. 99
Davyd Haradokas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 541 psl.
Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 127

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] Davyd Haradokas. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. I tomas (A–K). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. . // psl. 325

[3] Dawidgródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. I (Aa — Dereneczna). Warszawa, 1880, 914 psl. (lenk.)

[4] Dawidgródek. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 391 psl. (lenk.)

[5] Dziennik Urzędowy Zarządu Cywilnego Ziem Wschodnich z dnia 14 sierpnia 1919, Nr. 12, poz. 99

[6] Davyd Haradokas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 541 psl.

[7] Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 127