Damasko rožė

Rosa x damascena
Damasko rožė
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai ( Plantae) Skyrius: Magnolijūnai ( Magnoliophyta) Klasė: Magnolijainiai ( Magnoliopsida) Poklasis: Erškėčiažiedžiai ( Rosidae) Šeima: Erškėtiniai ( Rosaceae) Gentis: Erškėtis ( Rosa) Rūšis: Damasko rožė ( Rosa x damascena)

Damasko rožė (Rosa x damascena) – daugiametis erškėtinių (Rosaceae) šeimos, erškėčių (Rosa) genties krūmas, kultūrinis rožės kilęs iš prancūzinio erškėčio ir . Genetiniai tyrimai parodė ir indėlį šiam hibridui.

Auginama Pietvakarių Azijoje ir pietų Europoje. Rožė žinoma daugybe įvairių kitų pavadinimų: Irano rožė, Isfahano rožė, Taifo rožė, Bulgariška rožė, Kastilijos rožė ir pan. Tai yra nacionalinė Irano gėlė.

Ji auginama ne tik dėl gražių žiedų, bet daugiau dėl kvapo savybių, kurios plačiai naudojamos kosmetikoje ir kulnarijoje.

Savybės

Tai yra netvarkingos formos krūmas, augantis iki 2,2 m aukščio, dygliuotomis šakelėmis. Lapai plunksniški su 5-7 lapeliais; žiedai nedideli, auga grupėmis, įvairių rožinių atspalvių.

Augalas laikomas svarbiu rožių klasifikacijoje. Jis davė pradžią tokiems hibridams, kaip , Portando, burboninėms ir kitoms rožėms.

Išskiriamos dvi atmainos:

• Vasarinės (R. × damascena nothovar. damascena) – pasižymi trumpu žydėjimo sezonu.
• Rudeninės (R. × damascena nothovar. semperflorens) žydi gerokai ilgiau.

Sukultūrinimas

Damasko rožės – labai seniai sukultūrinti augalai, tačiau tiksli sukultūrinimo vieta nėra iki galo aiški. Paprastai linkstama jų kilmės vieta nurodyti šiaurines Irano kalnyno priekalnes Centrinėje Azijoje.. Iš čia jos paplito po pietinę Euraziją, ir tūkstantmečius auginamos visoje Pietvakarių Azijoje.

Į Europą rožes greičiausiai atvežė iš Kryžiaus karų grįžtantys kariai. Kadangi jos atkeliavo po 1148 m., joms prigijo pavadinimas Damasko rožės.

Auginimas ir panaudojimas

Praktikos ir meistrystė, susiję su Damasko rože al Mrahe
Nematerialusis pasaulio paveldas
Vieta	Sirija
Regionas**	ARB
Įrašas	2019
Nuorodos
	Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Kultūrinės praktikos susijusios su Taifo rožėmis
Nematerialusis pasaulio paveldas
Vieta	Saudo Arabija
Regionas**	ARB
Įrašas	2024
Nuorodos
	Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Rožės auginamos įvairiose vietose (Irane, Sirijoje, Afganistane, Indijoje, Saudo Arabijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje ir kitur) pirmiausia dėl savo aromatinių savybių. Dažniausiai auginamos ilgomis juostomis. Turkijoje paplitęs auginimas pririšus prie špalerių tvoros.

Rožių žiedų rinkimas yra daug jėgų reikalaujantis darbas, nes žydėjimas trunka 20-40 dienų, ir viskas paprastai atliekama rankomis. Tarp svarbiausių jos auginimo centrų yra Sirijoje, Taifas Saudo Arabijoje, Farsas ir Kašanas Irane, Isparta Turkijoje, Kazanlekas () Bulgarijoje. Seniau jomis garsėjo Kabulas Afganistane.

Šiose vietovėse koncentruojasi ne tik auginimo, bet ir žiedlapių perdirbimo infrastruktūra. Vietos gyventojai karta iš kartos tęsia šią tradiciją. Dėl savo svarbos praktikos ir meistrystė, susiję su Damasko rože al-Mrahe (Sirija) 2019 m. UNESCO buvo pripažinta kaip nematerialusis pasaulio paveldas. 2024 m. juo buvo pripažintos ir Kultūrinės praktikos susijusios su Taifo rožėmis Saudo Arabijoje.

Damasko rožių distiliavimo procesą išrado islamo alchemikai viduramžiais. Rožių žiedlapius verdant vandenyje ir distiliuojant gaunamas naudojamas kosmetikoje, ir (pers. گلاب = Gulab), naudojamas kulinarijoje. Pagal populiarią teoriją rožių vandens išgavimas priskiriamas X a. mokslininkui Avicenai.

Rožių vanduo yra vienas svarbiausių prieskonių islamo virtuvėse. Juo marinuojama mėsa, jis pilamas į desertus, o kai kuriuose yra būtinas ingredientas. Be rožių vandens neapsiena , ir kiti valgiai. Džiovinti rožių lapeliai geriami kaip arbata zahurat, o jų milteliai naudojami prieskonių mišinyje (arab. أس الحانوت = raʾs al-ḥānūt).

Taip pat iš rožių verdama uogienė.

Kitos į pasaulio paveldą įtrauktos žemdirbystės tradicijos pasaulyje

• Arganas (2014,  Marokas)
• Vynuogių auginimas Pantelerijos saloje (2014,  Italija)
• (2019,  Venesuela)
• Datulinės palmės auginimas (2019-22, 14 valstybių)
• Trumų ieškojimas kasimas (2021,  Italija)
• (2022,  Saudo Arabija)
• Tradicinis alyvmedžių auginimas (2023,  Turkija)

• Žiedų rinkimas Bulgarijoje
• Lapelių atrinkimas
• Surinkti žiedai Farse
• Distiliavimo procesas Farse
• Rožių vandens distiliavimas Kašane
• Išpilstytas rožių vanduo
• Džiovinti rožių pumpurai
• Rožių uogienė

Išnašos

Vikiteka: Damasko rožė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Huxley, A., ed. (1992). New RHS Dictionary of Gardening. Macmillan.
2. Harkness, P. (2003). The Rose: An Illustrated History. Firefly.
3. „A study on the relationships between Iranian people and Damask rose (Rosa damascena) and its therapeutic and healing properties“. 2004. The origin of Damask rose is the Middle East and it is the national flower of Iran.
4. Huxley, A., ed. (1992). New RHS Dictionary of Gardening. Macmillan.
5. Triparental Origin of Damask Roses, Iwata H1, Kato T, Ohno S., Gene, Vol. 259, Issues 1-2, 23 December 2000, pages 53-9.
6. Selina Denman (25 May 2016). „The city gardener: the damask rose’s history and appeal“. The National News.
7. Widrlechner, Mark P. (1981). „History and Utilization of Rosa damascena“. Economic Botany. 35 (1): 42–58. doi:10.1007/BF02859214. ISSN 0013-0001.
8. „Afghan Rose Oil, An Attractive Fragrance for International Markets“. Archived from the original on 24 February 2017. Retrieved 29 June 2017.
9. Practices and craftsmanship associated with the Damascene rose in Al-Mrah
10. Cultural practices related to Taif roses
11. Adamson, Melitta Weiss (2004-01-01). Food in Medieval Times. Greenwood Publishing. p. 29. .