Kitos reikšmės Palestina reikšmės Palestinos mandatas angl Mandatory Palestine arab فلسطين الانتدابية Filasṭīn al Intidā

Kitos reikšmės – Palestina (reikšmės).

Palestinos mandatas (angl. Mandatory Palestine, arab. فلسطين الانتدابية = Filasṭīn al-Intidābiyah, hebr. ‏פָּלֶשְׂתִּינָה (א״י)‏‎ = Pāleśtīnā (E.Y.)) – Didžiosios Britanijos mandatinė teritorija Palestinos regione, gyvavusi 1920–1948 m. Administracinis centras – Jeruzalė.

Palestinos mandatas
angl. Mandatory Palestine
arab. فلسطين الانتدابية
hebr. ‏פָּלֶשְׂתִּינָה (א״י)‏‎

Didžiosios Britanijos mandatinė teritorija

1920 – 1948

→


Vėliava	Herbas

Palestinos mandatas 1946 m.

Sostinė

Jeruzalė

Kalbos

Anglų, arabų, hebrajų

Religija

Islamas, judaizmas, krikščionybė

Valdymo forma

Mandatinė teritorija

Vyriausiasis komisaras

1920–1925 (pirmas)

1945–1948 (paskutinis)

Era

- Britanijai priskirtas mandatas

1920 m. balandžio 25 d.

- Izraelio nepriklausomybės deklaracija

1948 m. gegužės 14 d.

Istorija

Per Pirmąjį pasaulinį karą (1914–1918) vykęs arabų sukilimas prieš Osmanų valdžią ir britų Egipto ekspedicinės pajėgos išstūmė turkus osmanus iš Levanto. 1915–1916 m. Mekos šerifas ir britų diplomatas apsikeitė laiškais, kuriuose britai pažadėjo pripažinti arabų nepriklausomybę, jie šie sukiltų prieš turkus. Nepaisant to, remdamosi , D. Britanija ir Prancūzija pasidalijo arabų teritorijas.

Problemą dar labiau apsunkino 1917 m. Balfūro deklaracija, kurioje Didžioji Britanija pažadėjo remti „tautinių žydų namų“ Palestinoje įkūrimą. Karo pabaigoje britai ir prancūzai sudarė bendrą „okupuotos priešo teritorijos administraciją“ buvusioje Osmanų Sirijoje. Pasibaigus karui Didžioji Britanija gavo mandatą Palestinai valdyti, kurį 1922 m. įteisino Tautų Sąjunga. Vienas iš Tautų Sąjungos mandatų sistemos tikslų buvo valdyti žlugusios Osmanų imperijos teritorijas „iki kol jos pačios galės tai padaryti“.

Palestiną valdant britams, smarkiai išaugo mastai, o tai paskatino kurtis žydų ir arabų nacionalistinius judėjimus. Vietinių arabų ir atsikėlusių žydų konfliktai sukėlė arabų maištą (1936–1939) ir žydų sukilimą (1944–1948). 1947 m. lapkričio 29 d. JT Generalinė Asamblėja pritarė Palestinos padalijimo planui, numatančiam padalyti Palestiną į dvi valstybes: arabų ir žydų. Per Palestinos karą (1947–1949) Palestinos mandato teritoriją pasidalijo Izraelis, Jordanija, aneksavusi Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę, ir Egiptas, aneksavęs Gazos Ruožą.

Šaltiniai

„League of Nations decision confirming the Principal Allied Powers' agreement on the territory of Palestine“. Suarchyvuotas originalas 25 November 2013.
Hughes, Matthew, red. (2004). Allenby in Palestine: The Middle East Correspondence of Field Marshal Viscount Allenby June 1917 – October 1919. Army Records Society. 22. Phoenix Mill, Thrupp, Stroud, Gloucestershire: Sutton Publishing Ltd. ISBN . Allenby to Robertson 25 January 1918 in Hughes 2004, p. 128
Article 22, The Covenant of the League of Nations Archyvuota kopija 26 liepos 2011 iš Wayback Machine projekto. and "Mandate for Palestine," Encyclopaedia Judaica, Vol. 11, p. 862, Keter Publishing House, Jerusalem, 1972

Šis straipsnis apie istoriją yra . Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

[1] „League of Nations decision confirming the Principal Allied Powers' agreement on the territory of Palestine“. Suarchyvuotas originalas 25 November 2013.

[2] Hughes, Matthew, red. (2004). Allenby in Palestine: The Middle East Correspondence of Field Marshal Viscount Allenby June 1917 – October 1919. Army Records Society. 22. Phoenix Mill, Thrupp, Stroud, Gloucestershire: Sutton Publishing Ltd. ISBN . Allenby to Robertson 25 January 1918 in Hughes 2004, p. 128

[3] Article 22, The Covenant of the League of Nations Archyvuota kopija 26 liepos 2011 iš Wayback Machine projekto. and "Mandate for Palestine," Encyclopaedia Judaica, Vol. 11, p. 862, Keter Publishing House, Jerusalem, 1972