Brauerio maršrutas

Brauerio maršrutas – burlaivių maršrutas Indijos vandenyne, naudotas XVII a. ir vėliau nuo Gerosios Vilties kyšulio iki Nyderlandų Indijos (dabartinė Indonezija); Gerosios Vilties kyšulio maršruto (ol. Kaaproute) rytinė dalis.

Brauerio maršrutas parodytas raudona punktyrine linija, jos pabaigoje viena rodyklė (šiaurinė) nurodo kelią į saugius uostus, o kita (pietinė) – link laivybai pavojingų Australijos krantų.

Plaukdami Brauerio maršrutu laivai iš Gerosios Vilties kyšulio (kuris yra 34° pietų platumos) pasukdavo į Riaumojančius keturiasdešimtuosius, plaukdavo į rytus Indijos vandenynu, tada pasukdavo į šiaurės rytus Javos salos link. Tokiu būdu 40° platumoje pūčiantys stiprūs vakarų vėjai bei vandenyno srovės žymiai sutrumpindavo burlaivio kelionės į Nyderlandų Indiją laiką.

Maršruto didžiausia problema buvo ta, kad tuo metu nebuvo tikslaus ir patikimo būdo geografinei ilgumai nustatyti, t. y., kaip toli į rytus laivas yra nuplaukęs. Vienintelis būdas suprasti, kada laivą sukti į šiaurę, buvo Amsterdamo ar Šv. Pauliaus salos pastebėjimas. Tačiau tai priklausė nuo kapitono žinių ir patirties. Dėl to nemažai laivų būdavo sugadinti ar nuskęsdavo, atsitrenkę į uolas, rifus ar salas tais laikais dar beveik nepažįstamos Australijos žemyninio šelfo vakarinėje dalyje. Garsiausi iš jų: Batavia 1629 m., Vergulde Draeck 1656 m., Zuytdorp 1712 m. ir Zeewijk 1727 m.

Maršrutu 1611 m. pirmas pasinaudojo olandų kapitonas (ol. Hendrik Brouwer), patyręs, kad kelionės laikas iš Europos į Javą sutrumpėja perpus, palyginus su iki tol naudotu musoniniu maršrutu Rytų Afrikos ir Indijos pakrante. Nuo 1616 m. Brauerio maršrutas tapo privalomas visiems Olandų Ost Indijos bendrovės laivams. Tokiu būdu bendrovė sutaupydavo lėšų, kelionei reikėdavo mažiau maisto atsargų. Be to, plaukiant šaltesniu klimatu maistas geriau išsilaikydavo, jūreiviai ir keleiviai geriau jausdavosi. Tarp naujojo maršruto privalumų buvo ir mažesnė tikimybė papulti į tropines audras bei sutikti galbūt priešiškai nusiteikusių portugalų laivus.

Britų Ost Indijos bendrovė naująjį maršrutą vadino „Pietiniu maršrutu“. Bendrovės kapitonas Hamfris Fitcherbertas (angl. Humphrey Fitzherbert) sėkmingai jį išbandė 1620 m. laivu Royal Exchange. Tačiau po dvejų metų antras bendrovės laivas, pasinaudojęs šiuo maršrutu – burlaivis Tryall, neteisingai apskaičiavo ilgumą, nuplaukė per toli į rytus ir sudužo ant uolų Australijos vakarinėje pakrantėje. Po šio įvykio anglai ateinančius 20 metų šio maršruto vengė.

Atgal į Europą laivai grįždavo kitu maršrutu: iš Javos tiesiai į rytus apytikriai iki 60° lygiagretės, tada sukdavo į pietus ir plaukdavo tarp Madagaskaro ir Mauricijaus, toliau – Afrikos pietine pakrante iki Keiptaune.

Brauerio maršrutas pasitarnavo Australijos vakarinės pakrantės atradimui ir tyrinėjimui. 1696 m. olandų kapitonas Vilemas de Vlaminkas (ol. Willem de Vlamingh), nesėkmingai ieškodamas 1694 m. dingusio laivo Ridderschap van Holland, ištyrinėjo ir pažymėjo žemėlapiuose tada dar „Naująja Olandija“ vadinamos Australijos vakarinio kranto centrinę dalį.

Šaltiniai

1. Robert Parthesius, Dutch Ships in Tropical Waters: The Development of the Dutch East India Company Shipping Network in Asia 1595–1660, p.114, Amsterdam University Press, 2010
2. D. De Witt, The Unfortunate Dutchman. Nutmeg Publishing, 2013
3. I. Lee, „The First Sighting of Australia by the English“, The Geographical Journal (April 1934), Royal Geographical Society