Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Belgrado apgultis

Priklauso: Vengrijos-osmanų karai

Belgrado apgultis. XIX a. paveikslas

Data	1456 m. liepos 4-22 d.
Vieta	Belgradas
Rezultatas	Vengrijos pergalė

Konflikto šalys

Vengrijos karalystė

Osmanų imperija

Vadovai ir kariniai vadai

Mehmedas II

Belgrado apgultis vyko 1456 m. liepos 4 – 22 d.

1453 m. žlugus Konstantinopoliui, osmanų sultonas Mehmedas II rengėsi užkariauti Vengrijos karalystę. Jo pirmasis tikslas buvo pasienio fortas Belgradas (senąja vengrų kalba Nándorfehérvár). Karo vadas John Hunyadi, kovojęs su osmanais du dešimtmečius, šios atakos tikėjosi.

Apgultis išsivystė į didelį mūšį. Hunyadi netikėtai kontratakavo, užėmė turkų stovyklą ir privertė sužeistą sultoną Mehmetą II baigti apgultį ir atsitraukti.

Popiežius Kalikstas III pergalei atminti liepė krikščionims vidurdienį skambinti varpais. Ši praktika išliko iki šiol.

Pasiruošimas

1455 m. pabaigoje Hunyadi ėmė ruoštis laukiamai atakai. Savo paties lėšomis papildė tvirtovę atsargų ir paliko joje stiprų karinį būrį, kuriam vadovavo jo svainis Mihály Szilágyi ir šio vyriausiasis sūnus László. Kadangi joks kitas didikas nepanoro prisidėti (nes bijojo augančios Hunyadi galios labiau nei osmanų), Hunyadi turėjo kliautis savo vieno resursais. Vienintelis sąjungininkas buvo brolis pranciškonas Giovanni da Capistrano, kuris taip karštai ragino eiti į kryžiaus žygį, kad menkai ginkluoti, bet užsidegę valstiečiai ėmė plūsti į Hunyadi būrį. Hunyadi būtų galėjęs surinkti 25-30 000 vyrų.

Apgultis

1584 m. turkiška miniatiūra, vaizduojanti apgultį

Tačiau tokioms pajėgoms dar nesusirinkus prie Nándorfehérvár atžygiavo Mehmeto II armija (anksčiau teigta, kad ją sudarė 160 000 karių, naujesni tyrimai rodo, kad 60-70 000). 1456 m. liepos 4 d. prasidėjo apgultis. Szilágyi pilyje turėjo 5000-7000 vyrų. Mehmeto Rumelijos (t. y. europietiški) būriai turėjo daugumą patrankų, o kitos buvo upiniuose laivuose. Rumelijos pajėgos buvo išdėstytos dešiniajame sparne, o Anatolijos – kairiajame. Viduryje buvo asmeninė sultono sargyba ir jis pats. Anatolijos pajėgos ir sargyba buvo pėstininkai. Laivai išdėstyti daugiausia miesto šiaurės vakaruose, kad saugotų pelkes ir stebėtų, kad tvirtovės atsargų niekas nepapildytų. Dunojų rytuose saugojo spahi – sultono lengvosios kavalerijos būriai.

Apie apgultį Hunyadi sužinojo pietuose rinkdamas papildomus kavaleristus armijai. Nors palyginus nedaug didikų noriai davė savo karius, valstiečiai buvo nusiteikę entuziastingai. Kardinolą Giovanni Capistrano Vatikanas į Vengriją pasiuntė ne tik kovoti su eretikais, bet ir raginti stoti į karą su osmanais. Jam pavyko surinkti didelę, bet prastai apmokytą ir ginkluotą valstiečių armiją, su kuria jis išvyko į Belgradą. Jiedu su Hunyadi keliavo kartu, bet vadovavo atskirai. Kartu jie turėjo apie 40-50 000 karių.

Tvirtovės gynėjai kliovėsi Belgrado pilies tvirtumu. Tuo metu tai buvo viena tvirčiausių pilių Balkanuose. Pilį sudarė buvo trys gynybinės linijos: vidinė pilis su rūmais ir dideliu donžonu, viršutinis miestas su pagrindinėmis karinėmis stovyklomis, keturiais vartais ir dviguba siena ir apatinis miestas su katedra miesto centre ir uostu and Dunojaus. Šias dalis skyrė tranšėjos, vartai ir aukštos sienos.

Liepos 14 d. Hunyadi su savo flotile Dunojumi pasiekė apsuptą miestą. Turkų laivynas blokavo upę, tačiau Hunyadi blokadą pralaužė. Sunaikinęs sultono laivyną, Hunyadi galėjo perkelti į miestą pajėgas ir maisto.

Tačiau Mehmetas II nenutraukė apgulties, ir po savaitės intensyvaus bombardavimo tvirtovės sienos keletame vietų griuvo. Liepos 21 d. Mehmetas II įsakė pradėti puolimą, kuris truko visą naktį. Armija užplūdo miestą ir puolė fortą. Hunyadi įsakė gynėjams mėtyti dervuotą medį ir kitas degias medžiagas, o tada visa tai padegė. Užpuolikus, esančius mieste, nuo dar neįsibrovusių atskyrė liepsnos sienos. Mieste virė mūšis, galiausiai jis pasisuko miesto gynėjų naudai. Kai turkų kareivis beveik iškėlė sultono vėliavą ant bastiono, kareivis, vardu Titus Dugović (vengriškai Dugovics Titusz), jį sugriebė ir drauge nušoko nuo sienos.

Mūšis

Nors Hunyadi buvo įsakęs miesto gynėjams nemėginti pralaužti turkų pozicijų, kitą dieną dalis jų ėmė puldinėti priešo kareivius. Turkų kavaleristai nesėkmingai bandė atremti puolimus. Dar daugiau miesto gynėjų prisijungė prie išėjusių už miesto sienų: taip mažas incidentas greitai virto mūšiu.

Capistrano iš pradžių mėgino įsakyti savo kariams grįžti, tačiau vėliau pats likusius 2000 kryžininkų vedė osmanų link, šaukdamas „Viešpats viską pradėjo, tai pasirūpins ir kad pasibaigtų!“ Tuo pat metu Hunyadi puolė iš forto. Netikėtai užklupti turkai ėmė bėgti. Sultono sargyba bandė sustabdyti paniką ir atkovoti stovyklą, bet Hunyadi armija jau buvo įsijungusi į neplanuotą mūšį, ir turkų pastangos buvo bevaisės. Pats sultonas išėjo į mūšį ir nužudė riterį, tačiau jam į šlaunį pataikė strėlė ir jis netekos sąmonės. Po mūšio vengrų raitininkams buvo įsakyta pernakvoti tvirtovėje ir laukti galimo mūšio atsinaujinimo, tačiau turkai nekontratakavo. Naktį jie pasitraukė su sužeistaisiais. Saronos mieste sultonas atgavo sąmonę. Buvo priimtas sprendimas grįžti į Konstantinopolį.

Po apgulties

Pergalė vengrams brangiai kainavo, nes stovykloje prasidėjo maras. Nuo jo po trijų savaičių mirė ir Hunyadi.

Šiuo laimėjimu buvo 70-iai metų sustabdytas turkų osmanų veržimasis į katalikišką Europą. Kai turkai buvo apgulę Belgradą, popiežius Kalikstas III įsakė vidurdienį skambinti varpais ir kviesti tikinčiuosius melstis už miesto gynėjus – tačiau kadangi į daugumą vietovių žinia apie pergalę atkeliavo anksčiau nei šis įsakymas, skambinimas varpais tapo pergalės minėjimo ženklų, ir popiežius įsakymo neatšaukė.

Vikiteka: Belgrado apgultis – vaizdinė ir garsinė medžiaga