Baunti maištas įvykęs 1789 m balandžio 28 d Ramiajame vandenyne Britanijos karališkojo laivyno laive HMS Bounty Kapitono

Baunti maištas – , įvykęs 1789 m. balandžio 28 d. Ramiajame vandenyne, Britanijos karališkojo laivyno laive HMS „Bounty“. Kapitono Viljamo Blajaus valdomame laive maištą pakėlė leitenantas, pirmasis kapitono padėjėjas .

„Bounty“ kelionės Ramiajame vandenyne maršrutas:
  kelionė iki maišto

   Viljamo Blajaus kelionė valtimi

  maištininkų užgrobto „Bounty“ kelionė

Baunti maištas. XIX a. vid. iliustracija

Ekspedicija

Laivas „Bounty“ 1784 m. buvo pastatytas Halio dokuose, o nuo 1787 m. tapo Karališkojo laivyno nuosavybe. Laivas buvo 28 m ilgio, iki 7,6 m pločio, 230 t talpos, burinis, tristiebis, apginkluotas 4 lafetais ir 10-čia mažų patrankų. Kapitono Viljamo Blajaus ekspedicijos tikslas buvo nuplaukti į Okeanijoje esančią Taičio salą, ten pasikrauti duonmedžio sodinukų ir nugabenti į Karibų salas, kur duonmedžio vaisiai būtų maistas vergams. Ekspediciją rėmė ir padėjo surengti britų botanikas, mokslininkas Džozefas Banksas. Kapitono kajutės vietoje duonmedžiams buvo įrengtas stiklu dengtas šiltnamis, vedinimo ir drėkinimo sistema, o įgulai teko glaustis mažesnėse nei įprasta patalpose.

Kapitonas Viljamas Blajus jau buvo pažįstamas su Polinezija – jis buvo trečiosios Džeimso Kuko ekspedicijos (1776–1780 m.) narys, laivo „Resolution“ kapitonas. Vėliau dirbo prekybiniame laivyne, kol buvo paskirtas į laivą „Bounty“. Laivo įgulą sudarė 46 žmonės – 44 Karališkojo laivyno jūreiviai ir 2 botanikai. Didumą įgulos narių pasirinko kapitonas arba jie buvo pasiūlyti įtakingų patronų. 23-ejų metų Flečeris Kristianas buvo artimai pažįstamas su kapitonu Blajumi, iki tol dusyk su juo keliavęs į Karibus.

Laivas paliko Portsmuto uostą 1787 m. lapkričio 28 d., nors planuota buvo išvykti anksčiau. Kapitonas Blajus buvo užsibrėžęs pasiekti Taitį per netoli Antarktidos esantį Horno kyšulį, pasižymintį audringais orais. Vėliau ketinta grįžti pro Gerosios Vilties kyšulį ir taip apiplaukti Žemės rutulį. Kapitonas laive įvedė griežtas sanitarijos taisykles, į laivą priėmė smuikininką ir kaip priemonę jūreivių nuotaikai pagerinti kasdien liepdavo šokti. Pasak laivo žurnalo įrašų, įgulos nuotaika buvo puiki, tik laivo chirurgas Haganas piktnaudžiavo alkoholiu. Blajus vis labiau pasitikėjo Kristianu ir 1788 m. kovo 2 d. jį paskyrė savo pirmuoju padėjėju vietoje vyresnio Džono Frajerio. Po savaitės už nepaklusnumą buvo išplaktas jūreivis Metju Kintalas.

Balandį ekspedicija pasiekė Horno kyšulį. Ten „Bounty“ pateko į galingas audras, škvalus ir per 15 dienų beveik nepasistūmėjo į priekį. Įgula buvo išvargusi, ir kapitonas nusprendė sukti į rytus ir plauti per Gerosios Vilties kyšulį. 1788 m. gegužės 24 d. laivas pasiekė Gerosios Vilties kyšulį, ten buvo taisomas, papildytos atsargos. Toliau ekspedicija kirto Indijos vandenyną (praplaukė Šv. Pauliaus salą), kol pasiekė Tasmaniją. Ten laivas vėl buvo tvarkomas, pildomos atsargos. Pakeliui į Taitį kapitonas turėjo kivirčų su Frajeriu, o dėl aplaidaus chirurgo Hagano darbo nuo skorbuto mirė jūreivis Džeimsas Valentainas. Įveikęs 50 163 km, laivas „Bounty“ 1788 m. spalio 26 d. pasiekė Matavajaus įlanką Taityje.

Taitis

Taityje kapitonas susitiko su karaliumi (Tinahu), kuris atsiminė Blajų iš susitikimo prieš 15 metų, kai jis saloje buvo lankęsis su kapitonu Kuku. Anglai karaliui dovanojo dovanų „nuo karaliaus Jurgio“ ir mainais gavo duonmedžio sodinukų. Kol krovinys buvo ruošiamas, įgula 5 mėnesius praleido saloje. Per tą laiką dauguma jūreivių santykiavo su taitiečių merginomis, dalis susirgo venerinėmis ligomis. Flečeris Kristianas taip pat leido laiką su taitietėmis – jis susižavėjo mergina vardu Mauatua, kurią pats vadino Izabele. Netrukus įgula pakriko, pradėjo aplaidžiai vykdyti kapitono įsakymus. Viešnagės Taityje metu mirė sunkiai alkoholizmu sirgęs Haganas. Kapitonas Blajus bandė gelbėti padėtį nesyk apšaukdamas Kristianą bei įsakydamas išplakti neklusnius jūreivius. 1789 m. sausio 5 d. trys jūreiviai (Čarlis Čerčilis, Džonas Milvordas ir Viljamas Maspratas) pavogę amunicijos ir valtelę dezertyravo. Po 3 savaičių jie buvo rasti, atgabenti į laivą ir išplakti. Vasarį 1000 duonmedžio sodinukų buvo pakrauti į laivą, ir kapitonas skubinosi išplaukti, nors įgula buvo linkusi pasilikti ir toliau mėgautis gyvenimu Taityje. 1789 m. balandžio 1 d., po karaliaus Pomarės išlydimųjų apeigų, „Bounty“ paliko Taitį.

„Bounty“. Žiulio Verno piešinys (1879 m.)

Išplaukus iš Taičio įgula nebuvo maištinga, nors panašu, kad jautė ilgesį Taičiui. Balandžio 22 d. laivas pasiekė Nomukos salą (Tonga), kur ketino pasipildyti atsargų. Čiabuviai prieš atvykėlius buvo nusiteikę priešiškai, Kristianas buvo paliktas atsakingas už papildymą vandeniu, nors kapitonas jam neleido iš laivo imti ginklų. Jūreiviai buvo apipulti, o vėliau Blajus išpeikė Kristianą už bailumą. Sąmyšis tęsėsi ir toliau, prasidėjo smulkios vagystės, Blajus buvo laive įkalinęs salos valdovus. Vėliau, laivui išplaukus, kapitonas apkaltino Kristianą kokosų vagyste, sumažino įgulos maisto davinį ir nebedavė romo. Nebepakęsdamas susidariusios padėties, Kristianas ruošėsi pasidaryti valtelę ir palikti laivą. Sužinoję jo sumanymą, kiti įgulos nariai ragino užimti laivą, nes visi buvo pasiruošę bet kam.

Maištas

1789 m. balandžio 28 d., „Bounty“ esant maždaug 56 km į pietus nuo Tofua salos, Flečeris Kristianas su kitais maištininkais paėmė ginklus ir suėmė kapitoną Blajų, taip pat Frajerį ir kitus, kurie liko lojalūs kapitonui. Laive kilo sąmyšis, buvo neaišku, kas maištininkas, kas palaiko kapitoną. Galiausiai buvo nuleista valtis (pradžioje mažesnė, bet vėliau teko imti didžiausią), į kurią įsodintas kapitonas Blajus, Frajeris ir kiti (iš viso 19 žmonių). 7 m ilgio valtis buvo perpildyta, į ją netilpo visi, norėję likti su Blajumi. Kapitonas išsaugojo laivo žurnalą, bet žemėlapiai liko „Bounty“ laive. Maištininkai taip pat davė šiek tiek maisto, vandens, įrankių ir ginklų.

Blajaus kelionė valtimi

Perpildyta, nedidelėmis burėmis ir irklais varoma valtelė su kapitonu ir jo šalininkais pasuko link artimiausios Tofua salos. Ten jūreiviai pasipildė atsargų, bet negalėjo ilgiau užsibūti, nes tongiečiai darėsi vis priešiškesni ir ėmė puldinėti anglus. Jūreiviams sulipus į valtį, čiabuviai ją bandė pritempti prie kranto. Susirėmimo metu žuvo Džonas Nortonas (įkrito į vandenį ir buvo užmuštas akmenimis). Atsidūrę atviroje jūroje, jūreiviai svarstė dvi galimybes – plaukti į Tongatapu, kur jų galėjo laukti toks pats priešiškas sutikimas, arba plaukti tiesiai į olandų koloniją Kupangą (Timore), už ~6500 km. Įgula sutiko su antruoju variantu. Kelionės metu jūra buvo audringa, maisto ir vandens atsargos išseko, jūreiviai palaikė nuotaiką dainomis, pasakojimais, maldomis. Blajaus valtis praplaukė netoli Fidžio salų, bet į jas nedrįso užsukti, nes jos garsėjo kanibalizmu. Gegužės 28 d. jie pasiekė Didįjį barjerinį rifą, kur išsilaipino vienoje salelėje (pavadino Atsigavimo sala), kur rado maistui daug austrių ir uogų. Netrukus valtyje kilo kivirčas, kurio metu bandyta nušalinti Blajų, bet šis savo priešininkus (Frajerį ir Parselį) sutramdė. Birželio 2 d. jie pasiekė Jorko kyšulį (šiauriausią Australijos vietą), iš ten plaukė 2000 km per Arafuros jūrą. Visa įgula buvo visiškai išsekusi, bet birželio 14 d. sėkmingai pasiekė Kupangą. Ten kapitonas Blajus vadovybei pranešė apie maištą, su klerku Samueliu ir tarnu Smitu per Bataviją grįžo į Angliją. Kiti Blajaus sąjungininkai mirė nuo išsekimo ir ligų Kupange, Batavijoje ar savo kelionėse namo.

Taičio karalius Pomarė I (1777 m. piešinys)

Maištininkų kelionė

Maištininkai atsikratė duonmedžių ir išsidalijo kapitono ir jo sąjungininkų turtą. Jie įtarė, kad Blajus gali pranešti apie maištą, už kurį laukė kartuvės, o net jei taip ir nenutiktų, anksčiau ar vėliau laivo ims ieškoti. Kadangi Taitis yra pirmiausia vieta, kur būtų ieškoma „Bounty“, maištininkai plaukė ne ten, o į Tubuajio salą (830 km į pietus nuo Taičio). Ten atvykę 1789 m. gegužės 28 d. jie susidūrė su tubuajų pasipriešinimu. Maištininkai patrankomis ir kitais ginklais atrėmė antpuolį, bet gyvenvietės neįsteigė, nes tam trūko darbo jėgos. Birželio 6 d. „Bounty“ atplaukė į Taitį, kur Kristianas karaliui papasakojo istoriją apie tai, kaip jis, kapitonas Blajus ir Džeimsas Kukas steigią gyvenvietę Aitutakio saloje ir tam reikią taitiečių pagalbos. Gavę maisto atsargų, gyvulių, apie 30 taitiečių (vyrų ir moterų) maištininkai grįžo į Tubuajį. Ten jie ėmėsi statyti uždaro Džordžo forto, bet vietiniai gyventojai nuolat priešinosi ir puldinėjo. Galiausiai įvyko didelis susirėmimas, po kurio maištininkų nepasitenkinimas augo, imta abejoti Kristiano autoritetu. Po pasitarimo 16 jūreivių nusprendė grįžti į Taitį, o aštuoni pasiliko su Kristianu ir pasiryžo plaukti iki artimiausios salos, kurią pasieks.

Rugsėjo 22 d. „Bounty“ vėl grįžo į Taitį. Taitiečiai nebebuvo svetingi, nes sužinojo, kad Kristiano istorija apie gyvenvietę Aitutakyje išgalvota, o Kukas seniai miręs. Flečeris Kristianas paleido 15 jūreivių pasilikti Taityje (ginklininką Kolmaną vertė pasilikti, bet jis vėliau pabėgo), o pats, pagrobęs 20 taitiečių (14 moterų ir 6 vyrai) su 8 bendražygiais išplaukė. Pora jūreivių, likusių Taityje (Morisonas ir Makintošas) pasistatė laivą, kuriuo buvo pasiryžę pasiekti ir pasiduoti, tikėdamiesi pasigailėjimo, Čerčilis su Tomsonu girtuokliavo, ištvirkavo ir greitai buvo nužudyti (Tomsonas nužudė Čerčilį, o pats buvo nužudytas taitiečio), kiti įsikūrė Taityje, ėmėsi mokytis taitiečių kalbos, papročių, tatuiravosi.

Skęstantis laivas „Pandora“. XIX a. piešinys

Baudžiamoji ekspedicija

Kai Viljamas Blajus pasiekė Angliją 1790 m. kovo 17 d., jis buvo sutiktas kaip didvyris (apie maištą jau buvo žinoma). Teismas kapitoną išteisino dėl laivo netekimo, o laivadirbys Parselis gavo papeikimą už maišto kurstymą valtyje. 1790 m. laivynas paskyrė kapitoną Edvardą Edvardsą su fregata „Pandora“ rasti maištininkus ir grąžinti juos į Angliją teismui. 1791 m. kovo 23 d. laivas pasiekė Taitį. Ten visi likę 14 buvusių „Bounty“ įgulos narių pasidavė. Edvardsas neskirdamas maištininkų, ir tų, kurie laive buvo pasilikę prieš savo valią, įkalino „Pandoros“ kalėjime. Neradęs jokių žinių apie tolimesnį „Bounty“ likimą, Edvardsas ėmėsi ieškoti likusių maištininkų klajodamas nuo salos iki salos. Nieko neradęs rugpjūtį pasuko į Olandų Rytų Indiją. Rugpjūčio 29 d. „Pandora“ užplaukė ant Didžiojo barjerinio rifo. Avarijos metu 10 buvusių „Bounty“ įgulos narių išsigelbėjo, o 4 paskendo (taip pat žuvo 31 „Pandoros“ įgulos narys). Gelbėjimosi valtimi jie panašiai kaip Blajus pasiekė Olandų Rytų Indiją. Pradžioje kaliniai kalinti ten, o 1792 m. balandžio 5 d. atgabenti į Angliją. Teismas Heivudui ir Morisonui skyrė karališkąją amnestiją, Maspartas išsipirko, Barketas, Elisonas ir Milvardas buvo pakarti. Heivudas ir Morisonas vėliau padarė karjerą laivyne.

Pitkernas

Flečerio Kristiano namas Pitkerne. XIX a. piešinys

Flečerio Kristiano vadovaujama ekspedicija ryžosi ieškoti Pitkerno salos, kurios tiksli vieta nebuvo žinoma. Po kelių mėnesių klajonių, 1790 m. sausio 15 d., jie pasiekė uolingą, sunkiai prieinamais krantais, negyvenamą Pitkerno salą. Iškraustę laivą, nuėmę bures ir stiebus jie laivą sudegino (greičiausiai kaip atsargumo priemonė). Naujakuriai sėkmingai įsikūrė saloje, Kristianas ir Izabelė susilaukė sūnaus – Ketvirtadienio Spalio Kristiano I (Thursday October Christian I), o vėliau dar kelių vaikų. Palaipsniui taitiečių ir anglų santykiai ėmė prastėti (dėl nelygiaverčių santykių, moterų išnaudojimo), o 1793 m. peraugo į smurtą – taitiečiai suorganizavo sąmokslą ir nužudė 5 maištininkus – Kristianą, Viljamsą, Martiną, Milsą ir Brauną. Vėliau patys taitiečiai išsižudė arba buvo nužudyti britų našlių. Valdžią perėmė Adamsas ir Jangas, o Makojus su Kintaliu ėmė svaigintis savo išdistiliuotu alkoholiu – 1798 m. Makojus nusižudė, o 1799 m. Adamsas su Jangu nužudė Kintalį. Keletas moterų bandė pabėgti savo pasigaminta valtimi, bet nesėkmingai.

1800 m. Jangas mirė nuo astmos, o Adamsas liko vienintelis iš maištininkų. Jis ėmėsi prižiūrėti likusių 9 moterų ir 19 vaikų. Pasinaudodamas „Bounty“ buvusia Biblija jis ėmė juos mokyti rašto ir krikščionybės. 1808 m. Pitkerną netikėtai aplankė amerikiečių banginių medžioklės laivas „Topaz“. Tačiau Britanija apie „Bounty“ maištininkų likimą sužinojo tik 1810 m., o savo laivus nusiuntė tik 1814 m., nes tuo metu kariavo su Prancūzija. Dviem karo laivais atvykę britai atrado Adamso vadovaujamą jau 46-ių žmonių bendruomenę. Sala tapo Britanijos valda ir laikyta pavyzdine gyvenviete. Adamsas mirė 1829 m.

Po to

Apie „Bounty“ maištą ėmė sklisti įvairios legendos, pasakojimai. Viljamo Blajaus įvaizdis tapo kone visuotinai neigiamas: 1831 m. pirmame išspausdintame pasakojime apie maištą Džonas Barou (Heivudo šeimos draugas) pabrėžė kapitono žiaurumą. Jis taip pat išpopuliarino mitą, kad Flečeris Kristianas slapta grįžo į Angliją. XX a. antroje pusėje Blajaus paveikslas tapo labiau teigiamas, o Kristiano didvyriškumas – abejotinas.

1916 ir 1933 m. apie „Bounty“ maištą filmus sukūrė Australija, o 1935, 1962 ir 1984 m. – Holivudas. „Bounty“ maištas tapo istorikų tyrimo objektu, rašytojų, poetų įkvėpimo šaltiniu.

Literatūra

Vikiteka: Baunti maištas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Alexander, Caroline (2003). The Bounty. London: Harper Collins. .
Barrow, Sir John (1831). The Eventful History of the Mutiny and Piratical Seizure of HMS Bounty: Its Causes and Consequences. London: John Murray. OCLC 4050135.
Bligh, William (1792). A Voyage to the South Sea, etc. London: Lords Commissioners of the Admiralty. OCLC 28790.
Dening, Greg (1992). Mr Bligh’s Bad Language: Passion, Power and Theatre on the Bounty. Cambridge: Cambridge University Press. .
Guttridge, Leonard F (2006) [1992]. Mutiny: A History of Naval Insurrection. Annapolis, Maryland: Naval Institute Press. .
Hough, Richard (1972). Captain Bligh and Mr Christian: The Men and the Mutiny. London: Hutchinsons. .
McKinney, Sam (1999) [1989]. Bligh!: The Whole Story of the Mutiny Aboard H.M.S. Bounty. Victoria, British Columbia: TouchWood Editions. .
Stanley, David (2004). South Pacific (Eighth ed.). Chico, California: Moon Handbooks. .
Tagart, Edward (1832). A Memoir of the late Captain Peter Heywood, R.N. with Extracts from his Diaries and Correspondence. London: Effingham Wilson. OCLC 7541945.
Wahlroos, Sven (1989). Mutiny and Romance in the South Seas: a Companion to the Bounty Adventure. Topsfield, Massachusetts: Salem House Publishers. .
Winfield, Rif (2007). British Warships in the Age of Sail, 1714–1792: Design, Construction, Careers and Fates. Barnsley: Seaforth Publishing. .