Baudžiava

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Baudžiava – įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, tarp jų draudimas valstiečiams keisti šeimininką, keltis gyventi į miestą. Įvairiose šalyse galiojo ir papildomi valstiečių teisių apribojimai (senjoro teisė į valstiečio palikimą, vad. pirmosios nakties teisė, senjoro teisė bausti valstietį).

VI-XII a. vergų ar baudžiauninkų kostiumai.

Baudžiava Europoje išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais, kai vergai tapo , suteikus jiems dalinę laisvę, o laisviesiems bendruomenininkams apribota dalis teisių. VII-IX a. Vidurio ir Vakarų Europoje valstiečių priklausomybė nuo senjorų buvo paveldima, daugiausiai baudžiauninkų buvo Prancūzijoje, tuo tarpu Skandinavijoje (Švedijoje, Norvegijoje) jų nebuvo visai. Danija ir jos valdoma Islandija buvo išimtys. Danijoje 1733 m. įvestas Stavnsbandas, reikalavęs darbingo amžiaus vyrus gyventi dvaruose, kur jie gimė. Jis buvo panaikintas 1788 m. Islandijoje buvo vistarbandas, įstatymas, reikalaujantis bežemius žmones dirbti ūkiuose, kuris laikomas baudžiavos forma. Jis buvo panaikintas tik 1894 m. Vyravo dviejų rūšių renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė.

Rytų Europoje, skirtingai nei Vakarų, baudžiava susieta su priverstiniu darbu – lažu. Rytų ir Vidurio Europoje vyraujančia ūkiniu santykiu forma baudžiava tapo XIV-XV a., tuo tarpu Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (galutinai išnyko XV-XVIII a.). Daugelyje Rytų Europos šalių XVIII a. dauguma valstiečių buvo baudžiauninkais, lažas padidintas iki 6 vieno darbingo šeimos nario dienų per savaitę, panaikintos beveik visos valstiečių asmens teisės.

XVIII-XIX a. Rytų Europoje baudžiava pradėta naikinti, 1781 m. pradėta naikinta Habsburgų valdomose Čekijoje, Austrijoje, Vengrijoje galutinai panaikinta po sukilimų 1848 m. Austrijos imperijoje, 1788 m. – Danijoje, per Napoleono karus daugelyje Vokietijos valstybių, įskaitant Prūsiją, 1861 m. – galutinai Rusijos imperijoje(nors Rusijos valdomose autonomijose Lenkijoje, Suomijoje ir Livonijoje panaikinta anksčiau), 1864 m. – Rumunijoje.

Azijoje nebuvo paplitusi, išskyrus Japonijoje ir Irane buvusias baudžiavos apraiškas.

Lietuvoje

Ukrinų koplytstulpis baudžiavos panaikiniumui atminti (past. 1861 m., skulpt. S. Gailevičius)

Lietuvoje baudžiavos užuomazgų ėmė rastis greičiausiai jau X-XII a., klostantis ankstyviesiems feodaliniams santykiams. Tada feodalui pavaldžiais valstiečiais tapdavo daugiausia nuosavybę praradę kaimynai, ir vad. bandą (feodalo žemės sklypelį) gavę buvę bernai (patriarchaliniai vergai). XII-XV a. didieji kunigaikščiai bajorams už karo tarnybą dalino valstiečius su ūkiais – vad. ; 1413 m. Horodlės privilegija įtvirtinus bajorų teisę be išlygų valdyti iš valdovo gautus veldamus, iki XV a. vidurio beveik visi veldamai buvo paversti baudžiauninkais, arba „tėvoniškiais valstiečiais“. Oficialiai baudžiavą Lietuvoje įteisino Kazimieras 1447 metais.

Vėlesnės XV a. privilegijos sparčiai įteisino tėvonijų imunitetą, teisę rengti teismus, vis didinama renta buvo keičiama lažu, dar apribotos valstiečių teisės. XVI a. Valakų reforma galutinai panaikino valstiečių teisės į nuosavybę likučius, atskyrė feodalų ir valstiečių luomus. XVI a. II pusėje baudžiauninkai sudarė jau daugiau nei pusę visų etninės Lietuvos valstiečių.

XVIII a. pabaigoje kai kurie bajorai mėgino vykdyti reformas, kuriomis mėginta derinti baudžiavą su rinkos ekonomikos santykiais, naikino lažą bei didino asmenines valstiečių teises, gausėjo raginimų visiškai naikinti baudžiavą. Tačiau 1795 m. prijungus didžiąją dalį Lietuvos prie Rusijos imperijos, baudžiava pasunkėjo. Pradėta pardavinėti valstiečius be žemės, įvesta revizinio asmens bei rekrutų prievolės. XVIII a. pradžioje dalis dvarininkų siūlė paleisti valstiečius iš baudžiavos, nesuteikiant žemės, tačiau carinė valdžia tam griežtai nepritarė. 1861 m. Baudžiavos panaikinimo reforma baudžiava pradėta naikinti, per 1863 m. sukilimą naikinta radikaliau. Valstiečiams panaikintos tiesioginės prievolės, daliai laisvųjų žmonių suteikta teisė išpirkti žemę.

Užnemunėje, kuri po padalijimų iki Napoleono karų priklausė Prūsijai, baudžiava panaikinta 1807 m., valstiečiai turėjo išpirkti žemę. 1864 m. dėl sukilimo žemė pripažinta valstiečių nuosavybe, panaikinti nesumokėti mokesčiai, taip pat žemės gavo bežemiai valstiečiai, bet tuo pačiu beveik dvigubai padidinti mokesčiai.

Palangos valsčiuje, kuris nuo 1819 m. priklausė Kuršo gubernijai, baudžiava pradėta naikinti po 1819 m.

Klaipėdos krašte baudžiavos pradžia – XIII a., kai kryžiuočiai baudžiauninkais pavertė kuršius ir lietuvius. Po 1525–1528 m. sukilimo baudžiauninkais paversta ir nemažai laisvųjų ar pusiau laisvųjų valstiečių. Lietuvininkų bei vokiečių teisės skyrėsi – lietuviai daugiausiai buvo lažininkai, o vokiečiai – činšininkai, turintys asmeninę laisvę. Baudžiava pradėta naikinti XVIII a., pilnai panaikinta 1807 m.

Išnašos

1. Thomas Munck "The Danish Reformers", in Enlightened Absolutism Reform and Reformers in Late Eighteenth-Century Europe, ed. H.M. Scott (London: MacMillan, 1990), 247.
2. Agnarsdóttir, Anna (2013-08-31). „Iceland in the Eighteenth Century: An Island Outpost of Europe?“. 1700-tal (anglų). 10: 11–38. doi:10.7557/4.2619. ISSN 2001-9866.
3. Jerome Blum,The End of the Old Order in Rural Europe (Princeton, NJ, 1978), p.356