Bario antskrydis buvo įvykdytas Trečiojo Reicho oro pajėgų Liuftvafės Baryje Antrojo pasaulinio karo metu 1943 m gruodži

Bario antskrydis buvo įvykdytas Trečiojo Reicho oro pajėgų (Liuftvafės) Baryje Antrojo pasaulinio karo metu 1943 m. gruodžio 2 d. Antskrydžio metu 105 vokiečių bombonešiai netikėtai atakavo Sąjungininkų laivus ir personalą. Antskrydžio metu nuskandinti 27 krovininiai laivai ir škuna.

Antskrydyje veikė bombonešiai „Junkers Ju 88“.

Ataka, trukusi kiek daugiau nei valandą, visiškai paralyžiavo uostą iki pat 1944 m. vasario ir buvo pavadinta mažuoju Perl Harboru. Viename iš JAV krovininių laivų slapta buvo gabenamas ipritas. Šiam išsiliejus ir medicininiam personalui visiškai apie tai nenutuokiant, nepavyko išvengti daug aukų. JAV ir britų vyriausybės ipritą slapta gabeno su mintimi surengti atsaką, jei Vokietija būtų patvirtinus savo grasinimus Italijoje panaudoti cheminį ginklą.

Reido eiga

Sąjungininkų laivai, degantys per reidą.

1943 m. Italijos kampanijos metu Bario uostas buvo svarbus Sąjungininkų transporto centras. Svarbios šaudmenų ir kitų krovinių siuntos buvo iškraunamos uoste ir gabenamos link Romos, kurią mėgino atkovoti Sąjungininkai, taip norėdami Vokietijos pajėgas išstumti iš Italijos pusiasalio. Baris neturėjo tinkamos oro gynybos: mieste nesibazavo nė viena naikintuvų eskadrilė, o veikimo spindulyje buvusios eskadrilės arba lydėjo laivus arba turėjo puolamąsias užduotis fronte. Zenitinė gynyba buvo silpna.

Iš viso gruodžio 2 d. vakarą uoste buvo 30 laivų iš JAV, Britanijos, Lenkijos, Norvegijos ir Olandijos. Iš viso Baryje tuo metu buvo apie 250 000 gyventojų. Tą naktį uoste buvo vykdoma daug krovos darbų, ir jis dirbo visu pajėgumu.

Vakare vokiečių naikintuvas atliko žvalgybinį skrydį. Pagal gautus duomenis buvo surengtas antskrydis. Norėdami suklaidinti galimą gynybą vokiečių bombonešiai puolė iš Jugoslavijos pusės. Prieš pat pagrindinį antskrydį du ar trys vokiečių lėktuvai virš Bario 3 000 m aukštyje išbarstė dipolinius atšvaitus, kad sutrikdyti priešininkų radarus.

Dėl staigios ir visiškai netikėtos atakos bombonešiai nesulaukė didesnio pasipriešinimo ir bombardavo su dideliu taiklumu. Pataikius į du šaudmenų laivus jie sprogo. Krantinėje pramušus vamzdyną išsiliejęs benzinas pasklido akvatorijoje ir padegė kai kuriuos nepažeistus laivus.

28 laivai su 31 000 tonų krovinių buvo nuskandinti, dar trys laivai su 6 800 tonomis krovinių vėliau buvo išgelbėti. 12 laivų buvo apgadinti. Uostas po šių atakų buvo visiškai uždarytas trims savaitėms ir savo darbus atnaujino tik 1944 m. vasarį. Žuvo 1000 karių ir 1000 civilių.

Cheminio ginklo užtaisai

Vienas iš JAV krovininių laivų „John Harvey“ savo krovinių skyriuje slapta gabeno 2 000 bombų su ipritu (kiekvienoje buvo po 27–32 kg iprito). Šis krovinys buvo išsiųstas į Europą kaip galimas atsakas Vokietijai, jei ši imtųsi realizuoti savo grasinimus panaudoti cheminį ginklą Italijoje. Iš sunaikinto laivo ipritas išsiliejo į vandenį, padengtą išsiliejusiais degalais. Daugelis jūreivių, besigelbėjusių ir iššokusių iš laivų, buvo padengti kuro ir iprito mišiniu. Tai buvo puikus tirpiklis šiam cheminiam junginiui. Išgelbėtieji buvo ištraukti iš vandens ir nugabenti į medicinos centrus net nenutuokiant, kad jie ištepti ipritu. Daugelis personalo dėmesį kreipė į sužeistuosius, o ne į išsitepusius degalais.

Per pirmą dieną pirmieji apsinuodijimo cheminiu ginklu požymiai pasireiškė 628 pacientams ir medikams – tai buvo cheminiai nudegimai arba net apakimas. Blogėjant situacijai amerikiečiai norėjo išsaugoti paslaptyje faktą, kad turi cheminių ginklų, nuo vokiečių, tad medikai vis nežinojo kas sukelia tokias pasekmes. Tuo tarpu beveik visa ipritą vežusio laivo įgula buvo žuvusi.

Iki mėnesio galo 83 iš 628 sužeistųjų mirė nuo cheminių pažeidimų.

Vienas iš JAV medicinos darbuotojų, daktaras Stewart F. Alexander atvyko į Barį netrukus po sprogimų. Jis šiek tiek žinojo apie iprito sužeidimus ir nesunkiai suprato, jog čia buvo panaudotas šis junginys. Jis įtikino medicininį personalą ir padėjo gydyti aukas.

Iš pradžių JAV vadovai norėjo išlaikyti cheminio ginklo buvimą Baryje paslaptyje, tačiau daugėjant liudininkų, 1944 m. vasarį išleido pranešimą, kuris patvirtinimo iprito egzistavimą. Tuo pačiu pranešime buvo pabrėžta, jog tai būtų panaudota tik kaip atsakas į panašias atakas.

Slapti JAV įrašai apie šį įvykį buvo įslaptinti iki 1959 m., o britų valdžia iprito buvimą Baryje pripažino tik 1986 m.

Išnašos

Orange, Vincent (1992) [1st pub. London: Methuen 1990]. Coningham: a biography of Air Marshal Sir Arthur Coningham. Washington, D.C.: Center for Air Force History. ISBN .
„D/S Bollsta“. Warsailors. Nuoroda tikrinta 25 January 2012.
(2007). The Day of Battle: The War in Sicily and Italy, 1943–1944. New York: Henry Holt. ISBN .
Saunders, D.M. (1967 m. rugsėjo mėn.). „The Bari Incident“. United States Naval Institute Proceedings. Annapolis: United States Naval Institute.
Hoenig, Steven L. (2002). Handbook of Chemical Warfare and Terrorism. Greenwood Publishing Group. p. 14. ISBN .

[1] Orange, Vincent (1992) [1st pub. London: Methuen 1990]. Coningham: a biography of Air Marshal Sir Arthur Coningham. Washington, D.C.: Center for Air Force History. ISBN .

[Bollsta-2] „D/S Bollsta“. Warsailors. Nuoroda tikrinta 25 January 2012.

[Orange-3] (2007). The Day of Battle: The War in Sicily and Italy, 1943–1944. New York: Henry Holt. ISBN .

[4] Saunders, D.M. (1967 m. rugsėjo mėn.). „The Bari Incident“. United States Naval Institute Proceedings. Annapolis: United States Naval Institute.

[hoenig-5] Hoenig, Steven L. (2002). Handbook of Chemical Warfare and Terrorism. Greenwood Publishing Group. p. 14. ISBN .