Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Vėlyvasis Tokugavos šiogūnato laikotarpis (jap. Bakumatsu) – periodas tarp 1853 m. (komadoro pasirodymas prie Tokyo krantų) iki 1867 m. (Tokugavos Jošinobu atsistatydinimas). Bakumatsu laikotarpiu Japonija baigė savo izoliacinę (sakoku) politiką ir iš feodalinės Tokugavos politikos perėjo prie modernios, vakarietiškos Meidžio vyriausybės. Pagrindinės politinės - ideologinės frakcijos buvo imperialistai ("Ishin - shishi") ir šiogūnato pajėgos, įskaitant ir elitines "Shinsengumi". Nors tik šios dvi grupės buvo dvi labiausiai matomos jėgos, daugelis kitų jėgų bandė pasinaudoti chaosu ir taip padidinti savo asmeninę galią. Lemiamas smūgis šiogūnatui buvo suduotas per Boshin karą ir .

Izoliacijos pabaiga

1853 m. prie Edo uosto (Tokyo uosto) pasirodė keturi amerikiečių „juodieji laivai“, vadovaujami komadoro . 1854 m. buvo pasirašyta sutartis, kuri leido Amerikiečiams laisvai prekiauti dviejuose Japonijos uostuose. 1858 m. – analogiškos sutartys su Nyderlandais, Rusija, Britanija, Prancūzija, 1860 – su Portugalija.

Japonija pradėjo savo modernizaciją ir jau 1855 m. Nagasakyje buvo įsteigta vakarietiško tipo karo mokykla, kurioje dirbo olandų instruktoriai. Po metų buvo pradėtos versti vakarietiškos knygos.

Taip buvo pabaigta daugiau negu 200 metų trukusi izoliacija, kuri sustabdė Japonijos progresą.

Užsienio misijos

Šiogūnatas išsiuntė kelias delegacijas už Japonijos ribų, kad jos daugiau sužinotų apie Vakarų civilizaciją. 1860 m. į JAV buvo išsiųstas primasis Japonijos ambasadorius, o 1862 m. - į Europą.

Modernizacija ir konfliktai

Tokugawa Yoshinobu, paskutinis šiogūnas, prancūzų karine uniforma 1867 m.

Paskutiniais Bakumatsu metais šiogūnas ėmėsi ryžtingų veiksmų išlaikyti savo valdžiai ir kartu modernizuoti Japoniją, kad ji prisivytų Vakarų šalis.

Armija ir buvo modernizuotas. Daugelis karių buvo išsiųsti mokytis į Vakarus. Buvo pasamdyti prancūzų laivų statybininkai, kurie turėjo pastatyti daug modernių laivų. 1867 m. šiogūnatas jau turėjo 8 modernius, vakarietiško tipo laivus, kurie kariavo Bošino kare.

Iškeldami imperatorių kaip vienybės simbolį, ekstremistai kovojo prieš šiogūnatą, kunigaikščius ir užsieniečius. Tuometinė feodalinė valdžia dar bandė atlikti modernizacijos reformas, tačiau nesėkmingai. 1867 m. mirė , kurio sostą paveldėjo Imperatorius Mutsushito (Meiji).

Po įvairių kovų ir sukilimų, 1867 m. atsistatydino paskutininysis šiogūnas Tokugawa Yoshinobu ir simbolinė valdžia perleista jaunajam imperatoriui. Pro - imperialistinių jėgų vadai tapo naujosios Meidži vyriausybės vadovais.

Meidži era tęsėsi iki pat Imperatoriaus Meidži mirties 1912 m.