Bafino sala

Bafino Žemė (pranc. Terre de Baffin, angl. Baffin Land; inu. ᕿᑭᖅᑖᓗᒃ  = Qikiqtaaluk) – didžiausia sala Kanadoje, Kanados Arktiniame salyne, Nunavuto teritorijoje. Plotas 507 451 km². Salos ilgis 1 500 km, plotis 200–700 km. Tai penkta pagal dydį sala pasaulyje. Iš pietų skalauja Hadsono sąsiauris, iš rytų – Deiviso sąsiauris ir Bafino jūra, iš vakarų – , Butijos įlanka ir Lankasterio sąsiauris.

Bafino Žemė iš kosmoso

Šiaurinė dalis, vadinamoji Kokbarno žemė, padengta ledyno. Salos krantai aukšti, statūs, dėl to sunkiai prieinami. Rytiniai krantai aukštesni, labai išraižyti, apledėję, vakariniai – žemi mažiau vingiuoti. Per salą driekiasi 3 kalnynai, kurių aukščiausios viršūnės siekia virš 2000 m (didžiausias aukštis 2591 m; Penny kalnai). Kalnų viršūnes dengia ledynai (Barneso, Penny ledyniniai kupolai ir kt.). Vakaruose ir pietvakariuose plyti pelkėtos žemumos. Pietinėje Bafino žemės dalyje yra du dideli ežerai – Netilingo ir Amadjuako. Klimatas poliarinis, drėgnas. Vyrauja tundra.

Istorija

Pirmieji žmonės, inuitų protėviai, saloje pasirodė apie 2000 m. pr. m. e. XI a. pr. salą pasiekė vikingai – Bafino žemė tapatinama su islandų sagose minimu Helulandu. 1576 m. salą atrado anglų jūrininkas Martinas Frobišeris; pavadinta (XVII a.) ją tyrusio jūrininko V. Bafino vardu. Politiniu atžvilgiu sala nuo 1879 m. yra Kanados dalis.

Gyventojai

Apie 11 000 gyv. (2007), daugiausia inuitų. Verčiamasi medžiokle, žvejyba. Pagrindinė gyvenvietė – Ikaluitas.

Gamtiniai ištekliai

Yra geležies, cinko, švino rūdų, sidabro, akmens anglių.

Šaltiniai

1. Baffin Island, The Canadian Encyclopedia, 2015-03-04. Nuoroda tikrinta 2021-01-02.
2. Baffino Žemė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002