Ašuras

Ašūras
JAV kariai prie senovinio Ašūro liekanų
Ašūras
Koordinatės	35°27′24″ š. pl. 43°15′45″ r. ilg. / 35.45667°š. pl. 43.26250°r. ilg. / 35.45667; 43.26250
Vieta	Irakas,
Regionas	Mesopotamija
Istorija
Pastatytas	3 tūkstantmetis pr. m. e.
Sugriautas	III a.
Laikotarpis	antika
Tauta	šumerai, asirai
Informacija
Vikiteka	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 1130

Ašūras (arab. آشور‎ = Ašur, aram. ܐܬܘܪ = Aṯur) – viena iš senovės Asirijos sostinių. Miesto liekanos plyti vakariniame Tigro krante, į šiaurę nuo santakos su Mažuoju Zabu, dab. šiaurės Irako Al-Shirqat rajone . Objektas įtrauktas į UNESCO saugomo pasaulio kultūros paveldo sąrašą 2003 m. Tais pačiais metais įrašytas ir į dėl regione vykstančio ginkluoto konflikto bei grėsmės užtvindyti istorinę vietovę dėl numatomos čia statyti dambos.

Ašūras buvo pirmąja Asirijos imperijos sostine nuo XIV a. pr. m. e. iki IX a. pr. m. e. Taip pat Ašūras buvo asirų religine sostine, vieta, kur buvo karūnuojami ir laidojami karaliai. Per Ašūrą driekėsi šiaurės Mesopotamijos prekybiniai keliai, Eufrato slėnyje jungęsi su prekybiniu Karalių keliu.

Istorija

Semitiškas Ašūro miestas buvo įkurtas pačioje III tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Pirmieji įrašai apie Ašūro valdovus pasirodė po 2000 m. pr. m. e. Po Akado imperijos viešpatavimo į Mesopotamiją įsiveržė semitai amoritai, kurie sunaikino senąją civilizaciją. Mesopotamijai suskilus, atskiri miestai, tarp kurių Isinas, Ešnūna, Maris, Ašūras, čia sukūrė atskiras karalystes. Semitų išeivių iš Akado įkurtas Ašūras pavadintas pagal genties vardą ir genties dievą Ašūrą, įtrauktą į šumerų ir akadų panteoną kaip karo dievą.

Ankstyvuoju savo laikotarpiu (XX–XIX a. pr. m. e.) Ašūras klestėjo kaip svarbus prekybinis centras, per kurį vyko prekyba tarp Šumero pietuose, Irano kalnyno rytuose, Sirijos bei Mažosios Azijos vakaruose. Kad užtikrintų sėkmingą prekybą, šio miesto pirkliai steigė savo kolonijas (karumus) Mažojoje Azijoje, tarp kurių svarbiausia buvo Kanešas. Tai pavertė Ašūrą prekybinių kelių susikirtimo vieta.

XIX a. pr. m. e. pabaigoje Ašūras trumpam tapo Asirijos karalystės sostine. Vėliau šį miestą valdė Babilonija, Mitanija, kol XIV a. pr. m. e. miestui vėl pavyko tapti nepriklausomu, o vėliau – ir galingos Asirijos imperijos centru.

Nuo II tūkst. pr. m. e. visas regionas dažnai buvo vadinamas pagrindinio asirų miesto ir sostinės – Ašūro pavadinimu. Tokį regiono pavadinimą perėmė ir senovės persai, vadinę jį Athura. Sasanidų imperijos laikais regionas buvo žinomas kaip Asuristanas.

Archeologija

Ašūrą tirti pradėjo vokiečių archeologai 1898 m. Kasinėjimus 1900 m. pradėjo Friedrich Delitzsch, 1903–1913 m. juos tęsė Rytų draugijos grupė, kuriai vadovavo Robert Koldewey, vėliau – Walter Andrae. Aptikta virš 16 000 molinių dantiraščio lentelių. Dauguma archeologinių radinių pateko į Berlyno Pergamono muziejaus (Pergamonmuseum) ekspozicijas.

Paskutiniu metu miestą tyrinėjo Vokietijos tyrimų fondo (1988 ir 1989 m.), Bavarijos kultūros ministerijos, Miuncheno universiteto (1990 m.) archeologai.

Atrastos Ašūro ir Ištarės III tūkst. pr. m. e. ir kt. šventyklų griuvėsiai, II tūkst. pr. m. e. zikurato liekanos. Atkastos Ašūro viešų ir privačių gyvenamųjų statinių liekanos patvirtina išskirtinę statybos praktiką nuo šumerų ir akadų periodo iki asirų valdymo laikotarpio, įskaitant ir neilgą pagyvėjimą, valdant Partų imperijai.

• Ašūras 1909 m.
• Ašūro žemėlapis
• Dievas Ašūras
• Dantiraščio lentelė

Literatūra

• Conrad Preusser: Die Paläste in Assur. Gebr. Mann, Berlin 1996.
• P. A. Miglus: Das Wohngebiet von Assur, Stratigraphie und Architektur. Berlin 1996.
• Olaf Matthes: Zur Vorgeschichte der Ausgrabungen in Assur 1898–1903/05. MDOG Berlin 129, 1997, 9-27. ISSN 0342-118X

Šaltiniai

1. http://unesco.lt/index.php?url=pavojuje-esancio-pasaulio-paveldo-sarasas UNESCO pavojuje esančio pasaulio paveldo sąrašas
2. http://whc.unesco.org/en/list/1130/threats/ Ašūras UNESCO pavojuje esančio pasaulio paveldo sąraše
3. Ašūras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002

Nuorodos

• Sąrašas:UNESCO pasaulio paveldo objektai Azijoje