Azijos finansų krizė

Azijos finansų krizė – finansų krizė, prasidėjusi 1997 m. vasarą Tailande ir greitai išplitusi po kitas Azijos (ypač pietryčių) valstybes. Ji tuomet sukėlė ir pasaulinio ekonominio nuosmukio būgštavimus. Šis laikotarpis taip pat dažnai vadinamas Rytų Azijos valiutų krize.

Labiausiai Azijos finansų krizės paveiktos šalys.

Priežastys

Iki 1997 metų Azija pritraukė kone pusę kapitalo srautų į besivystančias šalis. Pietryčių Azijos ekonomikos palaikė aukštas palūkanų normas, patrauklias užsienio investuotojams, ieškantiems didelės grąžos. Todėl į regiono šalių ekonomiką įplaukė dideli pinigų srautai, o nekilnojamojo turto kainos labai išaugo. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje Tailando, Malaizijos, Indonezijos, Filipinų, Singapūro ir Pietų Korėjos ekonomika sparčiai vystėsi, BVP augimas siekė 8–12%. Tai buvo ir finansinių institucijų – TVF ir Pasaulio banko nuopelnas. Tas laikmetis dar žinomas kaip Azijos ekonominis stebuklas.

1994 m. garsus ekonomistas Paulas Krugmanas paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė abejones dėl Azijos ekonominio stebuklo. Jis teigė, kad Rytų Azijos ekonominį augimą lėmė vien išorinės investicijos. Tačiau bendras gamybos veiksnių produktyvumas išaugo tik nedaug arba neišaugo visai. Krugmanas teigė, kad tik bendro gamybos veiksnių produktyvumo augimas gali garantuoti ilgalaikį klestėjimą. Finansinei krizei įsisiūbavus, Krugmano nuomonę daug kas laikė pranašiška, nors jis pats pareiškė, kad nebuvo numatęs krizės ar jos masto.

Azijos stebuklo žlugimo priežasčių daug ir dėl daugelio jų ginčijamasi iki šiol. Tailando ekonomikos burbulas išsipūtė dėl vadinamųjų „karštų pinigų“. Burbului pučiantis, jų reikėjo vis daugiau. Tokia pat padėtis susidarė Malaizijoje, nors ten politiškai valdoma buvo neblogao, ir Indonezijoje, kur padėtį papildomai sunkino vadinamasis „laukinis kapitalizmas“. Plėtrai skirtos lėšos dažniausiai buvo panaudojamos be kontrolės, ne pačiu tinkamiausiu ar veiksmingiausiu būdu, jos patekdavo tik į tam tikrų asmenų, paprastai artimiausių valdžios struktūroms, rankas.

Dešimtmečio viduryje Tailandas, Indonezija ir Pietų Korėja turėjo didelį einamųjų sąskaitų deficitą, o palaikomas fiksuotas keitimo kursas skatino skolinimąsi iš užsienio. Dėl to kilo didelis pavojus finansų ir įmonių sektoriuose.

Tačiau maždaug tuo metu ekonominė aplinka pradėjo keistis. JAV ekonomikai atsigavus po recesijos, dešimtmečio pradžioje JAV Federalinis rezervų bankas, vadovaujamas , pradėjo kelti JAV palūkanų normas, kovodamas su infliacija. Taip JAV greta Pietryčių Azijos tapo patrauklios investuotojams, pritraukdamos spekuliacinį kapitalą. JAV doleris pradėjo stiprėti kitų valiutų atžvilgiu, o kadangi su juo buvo susietos daugelio Pietryčių Azijos šalių nacionalinės valiutos, jų eksportas tapo ne toks konkurencingas. 1996 metais Pietryčių Azijos eksporto augimas labai sulėtėjo, o tai neigiamai paveikė ir jų einamosios sąskaitos situaciją.

Kai kurie ekonomistai kaltino ir Kiniją, esą ji labai prisidėjo prie Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) šalių eksporto augimo sulėtėjimo. Tie patys ekonomistai taip pat teigė, kad pagrindinė krizės priežastis buvo pernelyg didelis spekuliacijos nekilnojamuoju turtu mastas. Nors Kinija ir pradėjo veiksmingai konkuruoti su kitais Azijos eksportuotojais, įgyvendinusi keletą į eksportą orientuotų reformų, svarbiausia priežastis tai, kad Tailando ir Indonezijos valiutos buvo artimai susietos su JAV doleriu, kurio vertė 10-ajame dešimtmetyje kilo. Vakarų importuotojai ieškojo pigesnių gamintojų ir juos rado Kinijoje. Kiti ekonomistai nepritaria šiam teiginiui, aiškindami, kad tiek ASEAN, tiek Kinija vienu metu patyrė greitą eksporto augimą.

Eiga ir mastas

Azijos finansų krizė prasidėjo Tailande po to, kai žlugo tajų valiuta batas, šalies vyriausybei jį atsiejus nuo JAV dolerio. Tai padaryta po ilgų ir varginančių, bet nesėkmingų pastangų išvengti tokio sprendimo. Didžiulės finansinės įtampos židinys tuomet buvo nekilnojamojo turto sektorius ir šalį slegianti užsienio skola, dėl kurios Tailandas faktiškai bankrutavo dar prieš žlungant jos valiutai. Po priverstinės devalvacijos drastiškai sumažėjusios pajamos iš importo jau nebeleido greitai ar net per vidutinės trukmės laikotarpį atsigauti be energingos tarptautinės intervencijos. Krizei plečiantis, didžiojoje Pietryčių Azijos dalyje ir Japonijoje valiutų kursai ėmė kristi, ir turto kainos nuvertėjo, o vartotojų skolos staiga išaugo.

Nors buvo bendras sutarimas dėl krizės ir jos padarinių, krizės priežastys, jų apimtis ir sprendimo būdai nebuvo tokie aiškūs. Labiausiai krizė apėmė Indoneziją, Pietų Korėją ir Tailandą. Nuosmukis gerokai paveikė ir Honkongą, Malaiziją, Laosą ir Filipinus. Palyginti mažai paveikta buvo pagrindinė Kinijos dalis, Indija, Taivanas, Singapūras ir Vietnamas. Krizė nelabai paveikė ir Japoniją, tačiau ji turėjo savų ilgalaikių ekonominių sunkumų. Vis dėlto visų šių šalių valiutų kursai gerokai krito JAV dolerio atžvilgiu, labiau nukentėjusios šalys susidūrė su ilgalaikiais valiutiniais nuostoliais.

Poveikis

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) buvo priverstas inicijuoti 40 mlrd. JAV dolerių programą stabilizuoti Pietų Korėjos, Tailando ir Indonezijos valiutas, nes šių šalių ekonomikos buvo labiausiai pažeistos krizės. Neefektyvi Japonijos bankų sistema skendo kalnuose blogų paskolų, nes iki tol pro pirštus žiūrėta į ten vyravusią bankininkystės praktiką slėpti pagrindinių klientų nuostolius. Jungtinės Valstijos įsikišo siekdamos sustabdyti skubotą jenos vertės kritimą, sutikdamos pirkti Japonijos valiutos už maždaug 2 mlrd. JAV dolerių. Tokiu veiksmu JAV vylėsi stabilizuoti jenos kursą, kuris buvo kritęs iki žemiausio taško per pastaruosius aštuonerius metus.

Tačiau pastangos pristabdyti įsisiūbavusią ekonominę krizę mažai prisidėjo prie padėties stabilizavimo Indonezijoje. Po 30-ties valdymo metų, 1998-ųjų gegužę buvo priverstas atsistatydinti prezidentas Suharto, prieš prasidedant , kilusiomis po staigaus kainų šuolio dėl drastiško rupijos nuvertinimo. Krizės poveikis buvo juntamas visus 1998 metus.

Filipinų ekonomikos augimas 1998 metais praktiškai nukrito iki nulio. Tik Singapūras ir Taivanas liko santykinai izoliuoti nuo sukrėtimo, bet abu patyrė rimtų sukrėtimų. Pirmieji ryškesni Azijos ekonomikos atsigavimo ženklai buvo pastebėti 1999 m.

Diskusija

Daugelis ekonomistų tiki, kad Azijos krizę sukūrė ne rinkos psichologija ar technologija, bet politika, iškreipusi skolintojų ir besiskolinančiųjų santykius. Rinkoje susidarė dideli kiekiai siūlomų kreditų, o nekilnojamojo turto kainos buvo pastūmėtos link aukštumų, kurių nebebuvo įmanoma išlaikyti. Galiausiai nekilnojamojo turto kainos ėmė smukti, o privatūs asmenys ir verslas tapo nebepajėgūs vykdyti savo skolinių įsipareigojimų. Tarp skolintojų kilusi panika paskatino iš krizės apimtų šalių atitraukti didelius kreditų kiekius, o tai savo ruožtu sukėlė kreditų krizę ir tolesnius bankrotus.

Be to, investuotojams stengiantis atsiimti savo pinigus, valiutų rinką užtvindė valiutos iš krizių apimtų šalių, todėl jų kursas ėmė kristi. Siekdamos išvengti valiutų vertės nykimo, šių šalių vyriausybės buvo priverstos kelti palūkanų normas šalių viduje iki tikrai aukštų dydžių ir įsikišti į valiutų keitimo rinką superkant bet kokią perteklinę vietinę valiutą pagal fiksuotą keitimo kursą iš užsienio rezervų. Nė vienos iš šių politinių priemonių nepavyko išlaikyti ilgiau. Itin aukštos palūkanų normos, kurios gali būti labai kenksmingos net palyginti sveikai ekonomikai, nusiaubė jau ir taip trapias ekonomikas, o centriniai bankai sekino užsienio rezervus, kurių jie turėjo ne tiek jau ir daug. Kai tapo aišku, jog iš šių šalių plūstančio kapitalo bangos sustabdyti neįmanoma, valdžia liovėsi ginti savo fiksuotus keitimo kursus, ir atsiejo valiutas. Tad nuvertėjusios šalių valiutos reiškė, kad paskolos, paimtos užsienio šalių valiutomis labai išaugs, perskaičiavus į vidaus valiutas, dėl to kils dar daugiau bankrotų, o krizė dar labiau gilės.

Kiti ekonomistai, tarp jų Josephas Stiglitzas ir , neskyrė daug reikšmės realios ekonomikos vaidmeniui vykstant krizei, palyginti su finansinėmis rinkomis dėl krizės greičio. Greitis, kuriuo krizė plito, kaip teigė Sachsas ir kiti, buvo lyginamas su klasikiniais paniškais indėlių atsiiminėjimais iš bankų. O nurodė asimetrinės informacijos vaidmenį finansinėse rinkose, dėl kurio tarp investuotojų susidarė „bandos mentalitetas“ ir dėl kurio buvo padidinta palyginti nedidelė rizika realioje ekonomikoje. Tuo krizė patraukė elgsenos ekonomistų, besidominčių rinkos psichologija, dėmesį.

Kita galima staigios krizės priežastis gali būti Honkongo suvereniteto perdavimas 1997 metų liepos 1 dieną. Netikrumas dėl Honkongo ateities paskatino investuotojus atitolti nuo Azijos, o tai pablogino ekonomines sąlygas regione ir vėliau paskatino Tailando bato devalvaciją 1997 metų liepos 2 dieną.

Daugelis regiono politikų krizę vertino kaip nesėkmę laiku sukaupti išteklius, kad būtų išvengta valiutų manipuliacijų. Tačiau šią hipotezę nelabai palaikė ekonomistai, kurie teigė, kad nė vienas investuotojas neturėjo pakankamai įtakos rinkai, kad galėtų sėkmingai manipuliuoti valiutų vertėmis. Be to, organizavimo lygis, reikalingas koordinuoti masinius investuotojų atsitraukimus iš Pietryčių Azijos valiutų, siekiant manipuliuoti jų vertėmis, daro tokią galimybę mažai tikėtiną.

Išnašos

Knygos

• Kaufman, GG., Krueger, TH., Hunter, WC. (1999) The Asian Financial Crisis: Origins, Implications and Solutions. Springer.
• Pettis, Michael (2001). The Volatility Machine: Emerging Economies and the Threat of Financial Collapse. Oxford University Press. ISBN . {{}}: Cite has empty unknown parameter: |coauthors= ()
• Blustein, Paul (2001). The Chastening: Inside the Crisis that Rocked the Global Financial System and Humbled the IMF. PublicAffairs. ISBN . {{}}: Cite has empty unknown parameter: |coauthors= ()
• Noland, Markus, Li-gang Liu, Sherman Robinson, and Zhi Wang. (1998) Global Economic Effects of the Asian Currency Devaluations. Policy Analyses in International Economics, no. 56. Washington, DC: Institute for International Economics.
• Pempel, T. J. (1999) The Politics of the Asian Economic Crisis. Ithaca, NY: Cornell University Press.
• Ries, Philippe. (2000) The Asian Storm: Asia’s Economic Crisis Examined.
• Tecson, Marcelo L. (2005) Puzzlers: Economic Sting (The Case Against IMF, Central Banks, and IMF-Prescribed High Interest Rates) Makati City, Philippines: Raiders of the Lost Gold Publication
• Muchhala, Bhumika, ed. (2007) Ten Years After: Revisiting the Asian Financial Crisis. Washington, DC: Woodrow Wilson International Center for Scholars Asia Program.
• Ito, Takatoshi and Andrew K. Rose (2006). financial sector development in the Pacific Rim. University of Chicago Press. ISBN .

Lankstinukai

• Ngian Kee Jin (March 2000). Coping with the Asian Financial Crisis: The Singapore Experience 2005-02-23 iš Wayback Machine projekto.. Institute of Southeast Asian Studies. ISSN 0219-3582
• Tiwari, Rajnish (2003). Post-crisis Exchange Rate Regimes in Southeast Asia, Seminar Paper, University of Hamburg.
• Kilgour, Andrea (1999). The changing economic situation in Vietnam: A product of the Asian crisis? 2008-08-17 iš Wayback Machine projekto.
• S. Radelet, J.D. Sachs, R.N. Cooper, B.P. Bosworth (1998). The East Asian Financial Crisis: Diagnosis, Remedies, Prospects. Brookings Papers on Economic Activity.
• Stiglitz, Joseph (1996). Some Lessons From The East Asian Miracle. The World Bank Research Observer.
• (August 2007). Ten Years After: The Lasting Impact of the Asian Financial Crisis. Center for Economic and Policy Research.
• Tecson, Marcelo L. (2009), „IMF Must Renounce Its Weapon of Mass Destruction: High Interest Rates“ (4-part paper on high-interest-rate fallacies and alternatives, emailed to IMF and others on 27 January 2009)

Kiti šaltiniai

• Is Thailand on the road to recovery 2011-01-03 iš Wayback Machine projekto., article by Australian photo-journalist John Le Fevre that looks at the effects of the Asian Economic Crisis on Thailand’s construction industry
• , article by Australian photo-journalist John Le Fevre examining the effects of the Asian Economic Crisis on Asia’s female workforce
• The Crash (transcript only), from the PBS series Frontline

1. The Myth of Asia’s Miracle 2008-07-26 iš Wayback Machine projekto. A Cautionary Fable by Paul Krugman.
2. Hughes, Helen. Crony Capitalism and the East Asian Currency Financial 'Crises' 2008-07-20 iš Wayback Machine projekto.. Policy. Spring 1999.
3. Blustein: p. 73
4. The Three Routes to Financial Crises: The Need for Capital Controls 2008-06-25 iš Wayback Machine projekto.. Gabriel Palma (Cambridge University). Center for Economic Policy Analysis. November 2000.
5. Bernard Eccleston, Michael Dawson, Deborah J. McNamara (1998). The Asia-Pacific Profile. Routledge (UK). ISBN .{{}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list ()
6. Kaufman: pp. 195–6
7. Pempel: pp 118–143
8. http://www.adb.org/Documents/Books/Key_Indicators/2003/pdf/rt29.pdf 2008-06-25 iš Wayback Machine projekto.
9. FIRE-SALE FDI by Paul Krugman.
10. Stiglitz: pp. 12–16
11. http://www.telegraph.co.uk/comment/telegraph-view/3597972/Mahathirs-dark-side.html

Nuorodos

• Versus – Azijos krizė: priežastys ir analogijos. 2013-10-11 iš Wayback Machine projekto.
• Congressional Research Service report for US Congress. 2008-04-29 iš Wayback Machine projekto.