Aukštaičių aukštuma

Aukštaičių aukštuma – Baltijos aukštumų šiaurinė dalis, Neries, Dauguvos, Šventosios ir Žeimenos tarpupyje.

Aukštaičių aukštuma Ignalinos rajone, Aukštaitijos nacionalinis parkas

Lukštyno ežeras - vienas iš daugelio Aukštaitijos aukštumos ežerų

Geografija

Susideda iš 4 kalvynų:

• Sėlių kalvynas, arba Zarasų aukštuma – didžiausias aukštis 239 m, Pratkūnų kalnas (Mėmiakalnis) į pietus nuo Salako,
• – 245 m, (Žiezdrių kalnas) į pietus nuo Tauragnų,
• – 222 m, Ambraziškių piliakalnis,
• Riešės kalvynas, arba Riešės aukštuma – 205 m, .

Didžiausi miškų masyvai:

• Labanoro-Pabradės giria,
• Ažvinčių-Minčios giria,
• ,
• .

Geologija

Aukštaičių aukštuma susidariusi daugiausia iš paskutinio ledynmečio nuogulų; jų sluoksnio storis 80–150 m. Svėdasų, Kurklių, , susidariusiose iš dugninių morenų, reljefas lygus arba banguotas. Kita aukštumos dalis susidariusi iš ledyno pakraštinių darinių; reljefas kalvotas – daubotas, ežeringas. Aukštumoje gausu gilių ežeringų rinų: Sartai, Tauragnas, Aisetas, Siesartis–Lakajai, Asveja.

Aukštaičių aukštuma – ežeringiausia Lietuvos dalis: ežerai užima daugiau, kaip 6% jos ploto (Sėlių ir Utenos kalvynuose – iki 10%). Jie sudaro Dysnų-Drūkšių, Sartų-Avilio, Galuonu-Lakajų, Asvejos–Arino ir Sudervės–Vilnojos ežerynus. Aukštumoje yra didžiausias (Drūkšiai), giliausias (Tauragnas) ir ilgiausias (Asveja) Lietuvos ežerai. Gausu pelkių.

Aukštaičių aukštumos rytuose daugiausia smėlis ir priesmėlis, viduryje ir vakaruose – priesmėlis, priemolis ir molis. Dirvožemiai: balkšvažemiai, išplautžemiai, smėlžemiai, jauražemiai.

Šaltiniai

1. Algimantas Česnulevičius. Aukštaičių aukštuma. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 229 psl.