Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Aukuras – aukojimui ir kitoms kulto apeigoms skirtas akmuo arba žemės kauburys. Jame buvo kūrenama amžinoji ugnis ir aukojamos aukos, apeiginis gėrimas, smilkomos .

Baltų aukurai

Apie baltų aukurų akmenis aprašyta P. Dusburgiečio, J. Dlugošo šaltiniuose. Akmeninių aukurų randama daugelyje Lietuvos vietų (Pakruojo, Ukmergės, Utenos, Skuodo, Šiaulių, Vilkaviškio ir kt. rajonuose).

Reikšmė

Ant aukuro buvo kūrenama amžinoji ugnis, smilkomos kvapiosios žolės, aukojamos aukos: apeiginis gėrimas, javai, , kartais aukojimui degindavo ir žmones, dažniausiai – priešus. Ugnis, aukuras ir pagoniškame pasaulyje buvo vientisa jungtis.

Kad amžinoji ugnis aukure neužgęstų, ją prižiūrėjo vaidilutės, o apeigas vykdydavo kriviai.

Aukurai buvo įrengiami alkose (). Dažnai tai buvo akmenys su įdubimu viduryje. Seniausi aukurai buvo akmenys arba žemės kauburėliai. Vėlesni rasti aukurai sudėlioti iš tašytų cilindro pavidalo akmenų (iki 1 cm skersmens ir 1 m aukščio) su viršutinėje dalyje iškaltu plokščiadugniu dubeniu (50 cm skersmens ir 10 cm gylio).

Netoli aukurų randama 1-1,5 m skersmens duobių, dažnai grįstų akmenimis, kuriose degė šventoji ugnis. Kulto akmenys turėjo skirtis nuo paprastų. Jie galėjo būti išmarginti ornamentais pačios gamtos. Žmonės ant jų iškaldavo įvairius dangaus kūnų simbolius. Manoma, kad aukojimui buvo naudojami akmenys su iškaltomis žmogaus ar gyvulio pėdomis ir vadinami laumių stalu, velnio sostu ir pan. Po Mosėdžio pelkyne surastu akmeniu buvo pelenų, puodų šukių.

Krikščionybė

Įvedus krikščionybę, aukurų akmenys ir toliau buvo labai gerbiami ir nepamiršti. Kai kurie buvo įmūryti į bažnyčių pamatus ar sienas.

Legendos

Ne viename istoriniame šaltinyje minimas aukų akmuo ant Rambyno kalno. Žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties. Legendos byloja, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės ir kalnas po juo“. O jei svetimšalio ranka prisilies prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.

Vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo malūnams girnų, suskaldė šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmė pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną.